Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

Iš prisiminimų "Na ir Bona" (1991.12)

Na ir Bona ! (1991.12)

 

Bona foksterjerė. Turi ir dokumentus. Viena iš senbuvių ir geriausiai paruoštų šunų būrelyje. Su devintoke vedle Jūrate ne kartą dalyvavo parodomosiose varžybose, pelnė žiūrovų plojimus stebindama savo dresūros elementais, jų vykdymu.

 

Prieš dvi dresuotes „susipyko“ su mano ryzenšnaucere Kega. Kitą dresuotę ji neatsitraukė nuo savo šeimininkės nei per žingsnį, vis šnairuodama į Kegą ir vengdama bendravimo su ja. Jūratės paklausiau, kaip jautėsi po susipykimo namuose, ji paaiškino, kad atrodė labai nuskriausta, truputį nusiminusi.

 

Į sekantį užsiėmimą neatsivedžiau savo ryzenšnaucerės Kegos. Na tai jau kliuvo man kaip reikalas, Bona net iš tolo puolė mane, vis aplodinėdama ir taip per visą dresavimo laiką. Nors ir atsiprašiau jos už nuoskaudą ir įžeidimą, kuriuos patyrė nuo mano augintinės, tačiau atleidimo negavau. Nepadėjo ir padrąsinimas, kad sekančią dresuotę vėl turėsiu savo augintinę Kegą ir papildomai atsivesiu jagterjerę Taurą, kurios tikrai „apgins“ mane.

 

Tai, kad už savo šunų neteisingus poelgius prieš kitus šunis reikia atsakyti pačiam šeimininkui. Tenka!

 

Kinologas Kęstas Petrauskas

 

 

Foksas Murzius (2010.11.04)

 

Grįžau iš miško su savo trimis augintiniais. Vos įėjus į vidų pasigirdo jų lojimas. Per langą pamačiau, kad prie šunų aptvaro bėgioja foksterjeras. Supratau, kad jis atsekė mano šunų pėdsakais. Paskambinau savininkui Tadui, kuris gyvena už dešimt kilometrų, kad bėgioja jo Murzius. Jis pasakė, kad jiems bedirbant jis pabėgo ir išvažiavo namo be šuns. Paprašė, kad palaikyčiau, kol atvažiuos.

 

Belaukdami šeimininko susidraugavome abu, nors iš pradžių manęs vengė, šalinosi, bet švelni kalba, reakcija į vardą bei maistą, paglostymą padėjo tapti artimais.

 

Laukėme šeimininko vis dairydamiesi į kelią. Tiesus kelias leidžia matyti virš pusės kilometro atvažiuojančią mašiną. Staiga mano laikinas draugas Murzius sunerimo. Pažiūrėjau į kelią, bet mašinos dar nebuvo. Šuo buvo už krūmų, todėl visai negalėjo matyti kelio. Po keletos sekundžių iš už posūkio išniro lengvasis automobilis. Ir kada buvo likę apie 200 metrų mano bičiulis išbėgo ant kelio ir suskubo pasitikti šeimininko.

 

Šiuo paprastu pavyzdžiu įsitikinau, kad mūsų artimas draugas – šuo tikrai turi puikią nuojautą. Taigi pasitvirtina skaityta frazė, kad šuo šeimininką jaučia už kilometro, kilometro dviejų šimtų metrų.

 

Džiugu, kad naudingai praleidau keliasdešimt minučių, susidraugaudamas su šiurkščiaplaukiu foksu Murziumi, bei suprasdamas jo prigimtinius, gamtos duotus instinktus. Gražūs gamtos dėsniai.

 

Kinologas Kęstas Petrauskas

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos