Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

Darbinis ar parodinis ?

Šią temą paskatino parašyti žmonių užduodami klausimai apie darbinius šunis, kartais klaidinga informacija, kurią skleidžia, iš vadinamų užsienyje ,,darbinių “ veislynų įsigiję vokiečių aviganius šeimininkai. Tų veisėjų nedaug. Gal ir nebūčiau lietęs šios temos, bet jų klaidingas požiūris ir (teikiamos neteisingos žinios, jau Lietuvoje išvestų šuniukų šeimininkams), paskatino man pačiam susimąstyti apie tokį augintojų turinčių šiuos šunis požiūrį, bei, svarbiausia,  jų klaidingas apibudinimas ir žeminimas (kituose veislynuose veisiamus vokiečių aviganius), kurie yra išstatinėjami parodose. Visa tai menkina  šią nuostabią universalią darbinę veislę - vokiečių aviganį.  Aišku, galima nekreipti į tai dėmesio. Bet kas, jei ne mes gerai pažindami šiuos nuostabius ,, vilkus “ negalime leisti juos nuvertinti. Esu įsitikinęs, kad tokie ,,veisėjai “ klaidina tik tuos, kurie mažiau pažįsta vokietuką, o  patys turi ribotas žinias apie juos.

Apie grynaveislius ir mišrūnus ir kad komisarais reksais ne gimstama, o tampama - rašiau. Kadangi šmeižiami grynaveisliai vokiečių aviganiai, kurie išstatinėjami parodose, daugiau dėmesio skirkime jiems.

Su didele pagarba žiūriu į visus šunis, su kuriais bendrauju nuo vaikystės.Todėl ir žeidžia klaidingas šmeižtas mūsų artimam draugui.

Nerašysiu apie užsienyje esančius darbinius šunų veislynus. Teko tris kartus dalyvauti seminare, kurį vedė kinologas iš Vokietijos išdirbęs policijoje kinologu visą savo darbinę veiklą, šiuo metu jau pensininkas. Paklausus apie darbinius veislynus Vokietijoje, seminaro vedėjas paaiškino, kad jie jų šalyje yra, tačiau, kad kažkuo tai pasižymėtų tai tikrai, kad ne. Daugiausia tuose veislynuose esantys šunys gerų rezultatų nepasiektų parodose, tačiau jiems veisliniam darbui keliami tokie pat reikalavimai: egzaminai, testai, medicininiai reikalavimai ir kita - būtini. Paklausus, ar jie specializuojasi kokiai iš tarnybos rūšių, atsakė, kad tikrai ne. Tik iš tų veislynų pigesni šuniukai.

Gerbiu visus gamtos sukurtus gyvūnus, negaliu jų žeminti, bet negaliu suvokti, kada mūsų artimiausias draugas - šuo, yra žeminamas dėl to, kad jis atitinka veislės standartą yra geros psichikos, prisitaikęs gyventi mūsų visuomenėje. Ir ko verti nesuprantančių apie šią veislę žmonių vertinimai ?

Suprantu, kad įsigyti, o juo labiau paruošti savo mažąjį draugą išstatyti  parodose yra sunkus, daug laiko reikalaujantis darbas. Tai atskiras mokymas, į kurį įeina ir socializacija, šuns anatomijos ir fiziologijos žinojimas, sugebėjimas paruošti jį fiziškai, teisingai maitinti ir kita. Ši “kalvė”, kad išugdytum čempioną reikalauja nemažai prakaito, žinių ir lėšų. Ne visi būna tam pasiruošę. Tai pirma.

Antra.Pats gyvenimas diktuoja parodose išstatomiems augintiniams, kad jie turi būti paklusnūs ir prisitaikę toms sąlygoms, kur vyksta parodos, nes paprasčiausiai dėl blogo elgesio jie negalėtų dalyvauti jose. Ir tai jiems savita mokykla. Čia taip pat vertinamos jų psichinės, darbinės  sąvybės. Parodose kiekvienai veislei yra reikalavimai, be kurių neparodysi  savo augintinio, tai teisinga  stovėsena, teisingas judėjimas ringe, elgesys ir abipusis ryšys, savita ringo “kova” – taktika, sugebėjimas  tai parodyti šuns vertintojams - ekspertams. Tai tikrai nelengva. Bet šį darbą vainikuoja iškovoti titulai ir vardai. Todėl nenuvertinkime parodinių, jie dirba kartu su mumis. Jie turi savo nerašytą darbinį diplomą. Ringe susitinka ir darbinis ir parodinis, nepriklausomai iš kokio veislyno jis atkeliavo į mūsų namus.

Trečia. Nežinau tokio atvejo, kad žmogus įsigijęs vokiečių aviganį ir teisingai dirbdamas su juo neparuoštų norimai tarnybai, bent jau sau. Taisyklė paprasta - laiku ir teisingai dirbk su savo palydovu ir ,,nulipdysi” jį tokį, koks reikalingas. Nes Gamta Motina, net žmogui nedavė, kad mes atėję į pasaulį iš nieko ir iš karto būtume mokytojais, gydytojais, inžinieriais, kad ir apdovanoti išskirtiniu talentu. Kas liečia talentingus šunis, skaičiau, kad, kaip ir žmonių – būna, bet ir šį talentą atskleidžia žmogus ir ,,pastato” į vietą.Taigi vėl žmogus, bet ne iš darbinio veislyno isigytas šuniukas garantuoja gerus rezultatus.

Ketvirta. Pažįstu veisėją, kuris prieš įsigyjant iš vadinamo darbinio veislyno vokiečių aviganį, turėjo kitą su dokumentais - parodinį ir jo žodžiais tariant, dabar negali ,,žiūreti “ į parodinius, nes ,,buvo niekam tikęs “.  Šis dalyvavo tik dviejose parodose su savo darbiniu, kad būtų galima išvesti šuniukus (reikia turėti ne mažiau dviejų parodų įvertinimus ). Klausimas jam, o jei jie tiks ir parodiniam darbui? Gal pasikeis nuomonė? 

Kitas ,,žinovas”, net neauginęs vokiečių aviganio iš darbinio veislyno turi tokį žinių ,,bagažą“, kuris klausantis net juoką sukelia. O, jei tokie žmonės ruoštų tikrai tarnybai šunis pagalbininkus, pas juos turėtų būti, tik genijai ir netikiu ar ir jie būtų geri. Visi žinome, kad tik teisingas žmogaus darbas su mūsų pagalbininku paruoš jį puikų savo rūšies specialistą. Tik žmogus - mylintis, vertinantis, suprantantis, žinantis. Kito kelio nėra .Jis vienintelis. Todėl daug geriau būtų pakeisti savo požiūrį, pirmoje eilėje matyti ne veislyną, bet  jame esantį mūsų mažąjį draugą.Tai pagrindinis patarimas.

Penkta. Didelių paslapčių nėra, kad gerą, turintį gerą genetinę liniją,  taip pat ir darbines sąvybes ir teisingą veislės standarto reikalavimus atitinkantį šuniuką įsigyti nėra taip paprasta. Reikia žinoti veislės vystimosi raidą, jų linijas, žymiuosius veislynus, turėti ryšį su jais, o taip pat tam skirti ir atitinkamą kiekį lėšų. Tai “kaip pasvarstai” nėra taip paprasta. O nežinant ir nežinančiam, gali ,,pripūsti “ daug ką ne taip. Laimingas tuo nebūsi.

Šešta. Jaučiasi ir šuniukų platinimo konkurencija. Tegu ji būna laisva, bet ne melaginga ir nežeminanti tų, kurie ieško sau draugo.  Apgavęs ir gražiai prikalbėjęs naujam šeimininkui, aišku, jį parduosi. O kas toliau?  Kur tolimesnis kelias?  Žmogus juk tavimi tikėjo su atvirumu ir kilnia širdimi žengė į tavo veislyną. O paskui ieško pagalbos kitur ir, patikėkite, kiek skausmo pamatai pagalbos prašančio dėl savo artimo draugo nusivylusio šeimininko. Todėl tiktų pasakymas, kad kalbėdamas - galvok. Tolimesnis jų kelias bus – žemins ir šmeiš iš kitų veislynų įsigytus šuniukus.

Septinta. Aš, kaip veisėjas, būsimam naujam šeimininkui visada pasakau apie vados šuniukus tokią nuomonę, kurią susidarau apie juos per tą trumpą laiką. Niekada neveidmainiauju, neperšu savo augintinių, nes tikiu, kad, jie atėję į pasaulį tikrai ras jam skirtą šeimininką ir linkiu jiems kuo turtingiausių gražių išgyvenimų. Žmogui primenu, kad jo laukia sunkus darbas, išgyvenimai, kaip ir su kiekvienu gyviu. Nepaslaptis, kad  ir man teko išgirsti neteisingų kaltinimų mano veislyno šuniukams, bet tai  buvo daroma dėl auginimo žinių stokos, jaunatviškumo, pavėluoto auklėjimo ir mokymo, kartais nevertinant paties šuniuko amžiaus tarpsnių, skubant, ir kita. Bet viskas išsisprendžia, kada pats žmogus pradeda galvoti, suvokti savo klaidas, nežeminant  savo mažojo draugo. Lemia tik teisingas žmogaus ryšys su savo augintiniu.

Žmonių gali būti blogų, bet šunų - ne, juos blogais padarome mes.

Todėl niekada nemenkinkime jų. To jie nenusipelnė.

Kaip kartais ir neįskaudintų mus veisėjus, visada vertinu tik motyvuotą kritiką, pagrįstą patirtimi, nuoseklumu dirbant, ir,  kaip būtų nemalonu, negaliu kaltinti savo mažojo draugo. Jame matau nuostabių dalykų ir man nesvarbu ar jis iš darbinio ar parodinio (kaip kalba) veislyno.

Kinologas Kęstas Petrauskas

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos