Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

Mano šunų išdaigos - Rokio išdaigos

RokisROKIS  GUDRUOLIS (1993. 03 )

Jis vidutinis šnauceris. Dar jaunas. Jam penki mėnesiai. Pripratintas ,,gamtos reikalus“ atlikti lauke. Turi savo dienotvarkę, todėl ,,pažeidimų“ šiuo klausimu namuose nebuvo.

Vieną rytą atsikeliu, žiūriu, kad  mano palydovas nenori lydėti manęs į mankštą, nes jo visai nėra. Pasislėpė - guolis tuščias, pakloto nėra. Anksčiau visada nespėjus išlipti iš lovos jau laukdavo prie miegamojo durų, o dabar nėra. Pakviečiu jį. Žiūriu, mano draugelis išlenda iš po suolo virtuvėje. Ausys prispaustos, judesiai nepatiklūs, galva nuleista.

- Na, - sakau, - broliuk, ką pridarei, kuo nusikaltai ?

Pakeliu paklotą, kad padėti į vietą, o pasirodo, kad jis šlapias. Na, galvoju, koks protingas tu mano miteli. Kaip puikiai ,,sugalvojai“ paslėpti savo nuodėmę.

ROKIS ,,PARAŠIUTININKAS “
Su draugais apsilankėme pas sūnų apžiūrėti, kaip įsikūrė naujame bute. Kaip visada mus lydėjo vidutinis šnauceris Rokis. Apžiūrėjus butą žmona pirma išėjo į balkoną, draugai paskui ją, po to mūsų palydovas Rokis. Balkonas blokiniame name su  plokšte dengtu turėklu.

Staiga mūsų bendrininkas be jokios komandos užšoko ant balkono sienutės. Baisu net pagalvoti kuo būtų pasibaigęs šuolis iš penkto aukšto, jei ne žmona spėjusi jį sulaikyti.

Po šio  šuolio draugai jį vadindavo ne Rokiu, bet parašiutininku. Štai, kaip galima ,, užsitarnauti” kitą vardą.

ROKIS ,,ALPINISTAS “
Šalia mūsų gyvenamo namo yra viena iš miesto katilinių, kuri aptverta dviejų su puse metro aukščio vielos tinklo tvora. Apie katilinę - laisvas žemės plotas, kur išvedinėdavau savo bičiulį vidutinį šnaucerį Rokį. Pasivaikščiojimo metu išmokiau šią tvorą įveikti. Grožėdavausi jo ,,katiniškais lipimais”.  Ir jis su dideliu noru tai darydavo.

Kartą pasivaikščiojimo metu katilinės teritorijoje pamačiau katiną. Kad aš tai nieko, bet, kad jį ,,užfiksavo“ mano kačių ,,siaubūnas”, tai jau joms pavojus.

Taip ir įvyko. Tvora tapo ne kliūtis, paklusnumas – nulis, priekyje tik atakos objektas - katinas. O katino pasirodo būta ,,ne durniaus“. Pajutęs pavojų jis išoriniais laiptais užbėgo ant katilinės stogo. Aukštis - trijų aukštų namo. Pamatęs katino nubėgimo kryptį, ,,įjungęs ”kvėpavimo – uostymo” aparatą ir jis jau ant katilinės stogo. Kaip ten vystėsi reikalai – nežinau. Po kurio tai laiko, žiūriu mano persekiotojas grižta ne nuo tos vietos, kur laiptai buvo iki stogo viršaus, bet iš šono, kur laiptai siekė tik iki viršutinių langų ir  šlubuoja. Supratau, kad  katinas jį suklaidino ir jam teko leistis ,,sienute“ be virvių. Tai toks mano ,,alpinisto“ poelgis kovoje su katinais.

ROKIS  ,,PSICHOLOGAS”
Tuo metu, kai vidutinis šnauceris Rokis gyveno bute, sode turėjome vokiečių aviganę Peką. Jų draugystė buvo ,,mirtina“. Rokis buvo vyresnis, todėl jam teko mokytojo vaidmuo, o kalytė – jo mokinė. Kol pasiekdavome sodą dviračiu, mums reikdavo nuvažiuoti du kilometrus. Rokiui tai būdavo puiki mankšta ir taip kasdien po 2-3 kartus. Tačiau jam užtekdavo noro ir jėgų žaisti su savo mokine, visur būti iniciatoriumi. Didžiuodavausi juo, kada jis be priekaištų atlikdavo dresūros elementus, kuriuos puikiai mėgdžiodavo jo mokinė. Buvo mano tikras pagalbininkas.

Tačiau mane stebindavo jo vidinis pasaulis. Jis buvo turtingas, išraiškus, jautrus, patikimas, daug  dar kuo man nesuprantamas. Ir štai dėl ko. Kadangi Peka buvo jaunesnė, todėl ir dėmesys jai buvo skiriamas didesnis. Tai suprantama:  auklėjant, mokant, stebint, juk mažesniam visada reikalinga didesnė pagalba. Kaip suvokiau, tai matydavo ir Rokis. Jo išraiška buvo gerai matoma. Jis preidavo prie manęs ir sugebėdavo taip, pilna ta žodžio prasme, sudejuoti, kad nenorint suvoki, kad tu jam labai reikalingas. Bet niekada neparodydavo pykčio savo draugei Pekai. Tačiau man ,,kliūdavo” - apsimesdavo, kad nenori su manim bendrauti yra man abejingas, bet akys rodydavo priešingai.

Sunku būtų paaiškinti, kai aš susirgdavau. Kokią užuojautą ir dėmesį jis skirdavo man. Prieis, sudejuos, gulės šalia lovos, jei bus galimybė palaižys  ranką, rodos, kad kenčia daugiau negu aš.

Turėjome tradiciją išeinant iš namų atsisveikinti, grižus pasisveikinti - aš jam ranką, o jis man leteną. Tik nepaaiškinsiu, kaip jis jausdavo mano vidinę nuotaiką. Jei jausdavausi įsitempęs ir nervingas, paduos letenas ir į savo vietą, jei būsena normali - bus šalia. Ir kaip stengiausi jį apgauti ir judesiais, ir kalba, bet nesugebėjau. Taip iki šiol liko klausimas, kodėl jis taip elgėsi?

O kai mintimis eksperimentavau, kad sulotų, kaip puikiai jis įvykdė šį bandymą.

Esu įsitikinęs , kad daug gero ir pamokančio galime rasti bendroje draugystėje su mūsų mažuoju draugu. Reikia nedaug - gerbti ir vertinti savo bendražygį.

ROKIS  IEŠKOTOJAS
Po mokymo pamokėlės ir bėgimo treniruotės su vokiečių avigane Peka, vidutiniu šnauceriu Rokiu išsimaudėme Minijos upėje. Palikome Peką sode, o patys grižome namo. Noriu įeiti į butą, o raktų nėra. Supratau, kad pamečiau juos nusirengdamas prieš maudymąsi. Abu su Rokiu grįžome prie upės. Kadangi nusirengiau smėlėtoje vietoje, o be to mano augintiniai toje vietoje dar šėlo, nuo šlaito nepastebėjau, kad kur nors būtų pamesti raktai. Teko kviesti pagalbon savo draugelį. Po komandos ,,Pirmyn“, jis nušoko nuo stataus šlaito, sukomandavus ,,Ieškok” apuostydamas vietą, o kur rengiausi pamačiau, kaip priekine koja kastelėjo smėlį ir jo paviršiuje pasirodė raktai su pakabuku. Pakabukas buvo odinis, todėl juos rasti nebuvo sunku. Po komandos ,,Aport” mano pagalbininkas su raktais buvo prie manęs. Nereikėjo man lipti nuo šlaito, kasinėti smėlį ieškoti pačiam. Šį darbą atliko mano mažasis draugas. Todėl tankiai mokydamas šunis savininkams patariu, kad ruoštų juos rasti daiktą pagal žmogaus kvapą. Mokinti nėra sunku. Augintiniai noriai ir greitai išmoksta atlikti šį darbąa, nes tai diktuoja jų prigimtis, o kartais, kaip šiuo atveju, praverčia gyvenime. Todėl pasinaudokime savo pagalbininkais reikalingose gyvenimo situacijose. Tikrai jie mūsų nepaves.

ROKIS SPORTININKAS
Turiu kuo didžiuotis savo vidutiniu šnauceriu Rokiu. Sportininkas jis tikrai buvo puikus. Greitas, šoklus, drąsus, nuovokus trasoje, puikiame ryšyje su manim, paklusnus, puiki reakcija, noras kovoti, azartiškas. Tuo laiku parodų metu vykdavo parodomosios paklusnumo, kai kurių specialių pratimų ir kliūčių ruožo įveikimo varžybos. Kadangi jis buvo puikiai paruoštas, stengiausi su juo išstoti ir žmonėms parodyti šios veislės universalų darbą: asmens apsauga, sulaikant ,,nusikaltėlį”, bendro paklusnumo, kliūčių ruože. Beveik visur tapdavome prizininkais. Kliūtys būdavo: 6 metrų ilgio bumas, 1,8 metrų aukščio sienelė, 2 - 3 barjerai apie 1 metro aukščio, kai kada ,,duobė” iki 2,5 metro. Kliūtys būdavo išdėstytos  iki 100 metrų atstumu. Tik gerai paruoštas šuo sugebėdavo jas be klaidų įveikti. Nugalėtojas buvo išaiškinamas - geriausią laiką parodęs trasoje ir įveikęs ją be klaidų. Su Rokiu parodomosiose varžybose teko dalyvauti Kaune, Vilniuje, Šilutėje, Mažeikiuose, Plungėje, Klaipėdoje ir kitur, net po kelis kartus. Tuo laiku šios veislės atstovai nedalyvaudavo. Ir suprantama kodėl, šuo nedidelis tik 48 centimetrų ūgio, todėl konkuruoti su vokiečių aviganiais ir kitų veislių šunimis buvo nelengva. Tačiau geras jo paruošimas leido mums būti lygiaverčiais varžovais, kur ne kartą mūsų pasirodymus ir pergales vainikuodavo žiūrovų plojimai, bei iškovoti prizai ir diplomai, ir iki šiol  išlikę man įsimintini prisiminimai. Kas gali būti gražiau.

ROKIS  MEDŽIOTOJAS
Kad mano vidutinis šnauceris Rokis ,,medžiojo“ kates, buvau užsiminęs, bet ,,azartą” medžioti turėjo ir vandens paukščius. Būdamas puikus plaukikas nenustigdavo pamatęs gulbes, antis ar kitus vandens paukščius. Jam nesvarbu buvo pavasaris, vasara ar ruduo, svarbu, kad nebūtų ledo. Šalia sodo yra tvenkiniai, o juose daug vandens paukščių. Kai ,,grobis” šalia tai kaip gali būti ramus, o juo labiau, kai ,,verda“ kraujas. Tik, aišku blogai, kad ne visada šeimininkas leidžia medžioti, ne sezono metu.” (Rokis).

Suprantama, šuo plaukdamas tikrai nieko blogo nepadarys vandens paukščiams, išskyrus, kad pabaidys, privers pakilti i orą, bet ir tai išskirtinis atvejis. Paprastai paukščiai nuplaukia, pabėga nuo persekiotojo, pasislepia  melduose ar kitur.

Vieną kartą ir mano paukščių gaudytojas patyrė netikėtą išbandymą. Pamatęs gulbių šeimyną, kuri buvo toliau nei 100 metrų atstumu sugalvojo ją ,,išgąsdinti’’, bet gavosi ,,ne taip’’. Šeimynos tėvas, supratęs, kad vaikams gręsia pavojus, nors gulbiukai jau buvo tėvų dydžio, vietoj to, kad plaukti nuo atplaukiančio šuns - pasiruošė svečio priėmimui ir dideliu greičiu artėja prie mano plaukiko. O tas nekreipdamas dėmesio ,,varo’’ toliau. Stoviu ir žiūriu, kuo baigsis šis  susitikimas. Susidūrimo metu gulbinas ,,skėlė’’ mano  medžiotojui snapu per galvą, suplasnojo ir atgal. Maniškis padarė posūkį taip pat 180 laipsnių ir į krantą. Priplaukė prie manęs, išlipo į krantą , nusipurtė ir tokiomis liūdnomis akimis pažiūrėjo į mane prašydamas užtarimo. Ne, sakau, bičiuli teks atsisakyti šio pomėgio - medžioti ir gąsdinti paukščius vandenyje, todėl užuojautos nelauk. Ir kaip manot ši pamoka jam nedavė jokios naudos. Ir toliau pasitaikius progai nevengdavo ,,pamėdžioti’’  vandens paukščius. Kas įdomu, kad mano balandžių, kurie vaikščiodavo po kiemą ir prieidavo visai prie jo, nėe karto nėra net pabaidęs. Štai, koks buvo mano Rokis medžiotojas. Su šypsena ir šiluma jam prisimenu apie šią išdaigą.

ROKIS   PRANEŠĖJAS
Grįžęs po pamokų namo su savo vidutiniu šnauceriu Rokiu susitvarkėme darbus sode ir ėmiausi tvarkyti auklėjamos klasės mokinių pažymių knygutes. Mano sargas gulėjo šalia ramus. Po kurio tai laiko jis sunerimo priėjo prie durų į laiptinę, grįžo, bet pabuvęs trumpai prie manęs vėl nuskubėjo prie jų. Ir taip keletą kartu. Po vieno iš priėjimų suurzgė. Supratau, kad už durų kažkas yra. Atidariau duris į laiptinę. Mano pagalbininkas iš karto pro duris ir šuoliais į laiptinės aikštelę tarp ketvirto aukšto, kuriame gyvename ir penkto. O ten stovi vyriškis. Aišku, mano Rokis jį aplojo. Pasikviečiau jį į vidų. Gal čia nieko reikšmingo ir nėra, bet sekančią dieną sužinojau, kad buvo apvogtas butas name esančiame prieš mūsų namą. Mano jautrus pranešėjas parodė ,,stebėtoją’’. Apie įvairius ,,nesklandumus’’ laiptinėje žinojau iš jo veiksmų. Jis buvo mano pranašas, kas dedasi už mūsų buto durų. Žinojau, kada laiptinės kaimynė išleidžia katiną laukan pasivaikščioti, iš penkto aukšto išvedamas šuniukas ir grižta, kada laiptinėje ,,sustojo’’ girtas pašalinis žmogus, net kada į penktą aukštą praeina svetimas žmogus, o sustojus svetimam prie mūsų buto durų , jis prie jų ir nenueis tol, kol  šis bus. Džiaugsmingai pranešdavo apie šeimos narių parvykimą, nepriklausomai nuo to pėsčiom, dviračiu ar mašina. Nieko nuostabaus, tai daro visi šunys, kurie laikomi patalpose. Bet mane stebina jo jautrumas ir noras dirbti bet kokiomis sąlygomis ir to darbo išraiška, neabejingumas, sugebėjimas tai parodyti man. Tiesiog pažiūri į jį ir viską supranti. O koks būdavo patenkintas, kada už tai jį pagirdavau. Tai nuopelnas už jo ištikimybę man.

ROKIS ,,APSAUGINIS’’
Apie teisingą asmens apsaugos šuns darbą praktiškai teko rodyti su savo vidutiniu šnauceriu Rokiu. Tai dariau mokant kitus šunis, kartais paprašius konsultacijų apie šį šuns darbą žmonėms, parodose parodomoje programoje, o kartais pasipuikuodamas prieš draugus, kada jie to paprašydavo. Bet niekada mano apsauginis nėra sužeidęs žmogaus. Valdomas buvo be priekaištų. Aš juo pasitikėjau, kaip sakoma, šimtu procentų. O ir norintys tai daryti suprasdavo, kad ,,žaisti’’ su mano draugu tikrai neverta.

Prisimenu, koks brangus aš jam buvau. Po komandos ,,Saugok’’, jei žmona norėdavo paliesti mane ranka, jis sėdintį apsikabindavo priekinėmis galūnėmis, o žmonai pradėjus tiesti ranką į mane , spausdavosi vis stipriau ir pradėdavo šieptis ir urgzti, o jei atsisėsdavo šalia, urgzdamas lįsdavo į mūsų tarpą, neleisdamas jai glaustis prie manęs. Man buvo ,,nuolaida‘’, žmonai liepus ją saugoti, tokioje situacijoje, jis tik braudavosi į mūsų tarpą, bet be dantų rodymo ir urzgimo. Todėl ir šeimoje turėjau savo ,,užtarėją“ (juokais).

Apie mašinos ar daiktų saugojimą net nerašau, ir taip aišku. Tik išskiriu jo paklusnumą, kad juos saugodavo tik įsimtinai po duotos komandos (pagal jo temperamentą galėjo būti ir kitaip).

Jei  būnant lauke šalia praeinantis žmogus sumojuodavo nešuliu, visada būdavo perspėjamas suurzgimu, kartais sulojimu, o tai reikšdavo, kad aš saugau savo šeimininką, mes neliečiami.

Mano ,,apsauginis’’ bute išgyveno virš 11 metų ir nė karto kaimynai nėra pasiskundę jo blogu elgesiu. Jis pažinojo visus namo gyventojus dėmesio į juos net nekreipdavo susitikęs lauke, tačiau būdamas sode, kaip mes juokaudavome, pusė jo apsaugodavo savo pastabumu pranešdamas garsiu lojimu. Toks buvo mano nepakeičiamas palydovas.

PABAIGAI 

Puikus mano mažasis palydovas ir pagalbininkas Rokis buvo dirbant saugos tarnyboje, kada tikrindavau kolegų darbą. Visada su vienu iš vokiečių aviganių lydėdavo mašinoje, atlikdavo ir kitas užduotis ir neprisimenu nė vieno atvejo, kad pasielgęs tarnyboje būtų priekaištingai, jo stebėtinas susikaupimas, jautrumas, nuovoka, noras dirbti vienam ar kartu su kitu šalia esančiu šunimi buvo pamokantis, pasitikintis.

Prisimenu, kada parodose išstatinėjant jį ringe dirbdavo taip susikaupęs, kad sužavėdavo net ekspertus savo gražiu judesiu, supratingumu, puikiu ryšiu su manimi, kad net kartą išgirdau  pasakymą,jog jei būtų ringe duobė, o jis bėgdamas ir dėmesį sukoncentravęs į šemininką tiesiog jos nepastebėtų. Aišku, tai  reikšminga pastaba.

Jo džentelmeniškumas kalyčių atžvilgiu ir elgesys su jomis  buvo pamokantis visiems.

Su visu atsidavimu stengdavosi demonstruoti save, kada reikėdavo kitiems šunų mokymo metu parodyti, kaip teisingai atliekamas dresūros pratimas, matomai suprasdamas, kad tai būtina žinoti visiems jo draugams.

Žmonių kolektyve visada būdavo paklusnus, neįkyrus, rasdavo savo vietą, netrukdydamas mums bendrauti.

Mėgo keliones ir būti gamtoje. Buvo pagalbininkas renkant laužui šakas, teritorijos, kur įsikurdavome nepriekaištingas sargas, visada gerbiamas kelionės draugų.

Žmogaus dėmesį jam priimdavo suprantančiai, džiaugsmingai, rodos su pagarba ir savitu dėkingumu.

Buvo nepakeičiamas pagalbininkas sūnui, kuris pasiimdavo jį  dirbti į saugomą objektą.

Tikrai tuo metu turėjau gerą, patikimą, reikalingą man nepriekaištingą mažąjį draugą.

Su pasigėrėjimu parašiau prisiminimus apie savo vidutinį šnaucerį Alsis Eran Gert Pilkoji Pingvėja, mums Rokis.
Šie prisiminimai niekada neišdils iš atminties.

Kinologas Kęstas Petrauskas

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos