Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

Šunų istorijos

 Timpa (šaudyklė, laidynė) 2010. 04 mėnuo 

Paskambino Jonas ir balandžio vidury pakvietė padėti dresuoti dvi vokiečių aviganių kalytes, kurioms buvo dešimt mėnesių.

 

Atvykus į nuošalią sodybą netoli miško, lojimu pasitiko dvi ilgaplaukės vokiečių aviganės ir šeimininkas Jonas.  Kalytės gana erdviame voljere, turi atskiras būdas.

 

Jono paklausiau, kokie sunkumai su pagalbininkėmis. Atsakė, kad negali pasikviesti, visai neklauso, bėga kur nori, nebūna prie sodybos, norėtų, kad klausytų ir saugotų sodybą, bei lydėtų išeinant į mišką.

 

Nustebino netikėtas klausimas:

- Ar bus reikalinga timpa (šaudyklė) ?.

Iš karto suvokiau kame reikalas, paklausiau, o kas Tau liepė ją pasidaryti. Atsakė, kad žadėjo pas mane atvažiuoti dresuotojas..... ir liepė būtinai turėti timpą.

 Atsakiau, kad mes pasielgsime daug paprasčiau ir patikimiau, nežalodami jaunų kalyčių.

 

Kadangi liepiau iš ryto nešerti, todėl su kalytėmis iš karto radau bendrą kalbą. Puikiai reagavo į skatinimą maistu. Pasitikrinau po vieną, iš karto puikiai mane pripažino, teisingai reagavo į mano judesius, skatinimą maistu, pagyrimą, bei paglostymą.

 

Šeimininkas Jonas stebėjosi, kad mokyti galima ir nenaudojant žiaurių dresūros metodų, pats su entuziazmu stengėsi vykdyti mano nurodymus, džiaugėsi, kad kalytės kuo puikiausiai vykdė komandas „PAS MANE“, „GULK“, „TŪPK“, „STOK“, „GRETA“. Parodžiau ir daugiau dresūros elementų, kaip juos daryti ir kaip skatinti įvykdžius komandą, kaip įprogramuoti teritorijos ribas dėl apsaugos. Kadangi voljerai buvo ruošiami nauji, numatėme vietas kur juos pastatyti, kad būtų teisinga teritorijos apžvalga.

 

Pamokėlę stebėjo Jono žmona  ir labai nustebo, kad protingos jų namų sargės, tokios imlios mokslui, pakeitė klaidingą nuomonę apie savo augintines.

 

Aš džiaugiuosi, kad užbėgau už akių blogam įvykiui. Jonas liko laimingas, kad radome bendrą kalbą su jo mažosiomis draugėmis. Toks buvo pirmasis susitikimas su Jonu ir jo pagalbininkėmis.

 

Kinologas Kęstas Petrauskas

Pergalė ir nelauktas manevras
(iš prisiminimų)

 1994 metais gegužės mėnesį dalyvavau parodoje Kaune su dviem savo augintiniais, vokiečių avigane  Aggi Peka Rorko Len ( mums Peka) ir vidutinį šnaucerį Alsis Eran Gert Pilkoji Pigvėja  (mums Rokis). Parodoje gavome puikius įvertinimus. Nutariau dalyvauti kliūčių ruožo įveikimo varžybose. Pasibaigus vokiečių aviganių ringui, išgirdau, kad pakartotinai kviečia į kliūčių ruožą. Šunis išstatinėjau paskutinis.

 

 

Teisėjai leido susipažinti mano augintiniams su kliūčių ruožu, po to jį įveikėme įskaitai. Vokiečių aviganė Peka kliūčių ruožą įveikė pirmoji ir tapo nugalėtoja. Džiaugiausi garsiais aplodismentais.

Atėjo eilė Rokiui. Kadangi kliūčių ruožą reikėjo įveikti abiem kryptim (pirmyn ir atgal), mano Rokis „praskrido“ be klaidų į vieną pusę, o atsisukęs atgal ir vietoj to, kad bėgtų įveikti kliūtis priešinga kryptimi viską „metė“ ir nuskubėjo prie Pekos. „Pašaukė gamta“, nes vokiečių aviganė neseniai rujojo. Tada pasigirdo sveikas žiūrovų juokas, kurį sukėlė mano augintinis palikęs mane ir nubėgęs pas Peką.

Nors mano mažųjų draugų jau nebėra, bet šis prisiminimas  sukelia šiltus jausmus jiems, aš jiems dėkingas už buvimą kartu, už patirtą pergalės džiaugsmą ir už netikėtą manevrą.

Kinologas Kęstas Petrauskas

 

Didelis  džiaugsmas

(iš prisiminimų)

1998m. liepos mėnuo 

Su žmona vaikščiojome prie Minijos upės. Iš tolo pamatėme kaip trys mergaitės eina prie mūsų. Joms priėjus pastebėjome, kad viena iš jų verkia.

Paklausėme:

- Kas atsitiko, kad verki ?

Mergaitė atsakė:

- Pamečiau buto raktus, nerandu jų. Pyks mamytė už tai, o ir pati negalės įeiti į namus. Tėvai namo grįš tik vakare po darbo.

Atsakėme:

- Mes tau padėsime.

Pasikviečiau savo vokiečių aviganę Arą vom Huhnegrab. Paprašiau, kad mergaitė duotų pauostyti jai rankytę. Liepiau aviganei Arai ieškoti, o patys nusekėme paskui ją. Panašiai   už 300 metrų mano augintinė atsitūpė, palaukė kol mes prieisime prie jos. Šalia gulėjo raktai.

Mergaitė iš džiaugsmo vėl pravirko, apsikabino mūsų palydovę Arą ir išbučiavo ją.

Mums su žmona buvo malonu stebėti mergaitės džiaugsmą, o Ara suprasdama, kad padarė gerą darbą, nesipriešino ir leido mergaitei pasidžiaugti ja.  


Kinologas Kęstas Petrauskas        

Be  reikalo bijoma, reikia žinių
(iš prisiminimų) 

Fredis – dogas, šunų karalius. Tik šeimininkas su juo pasielgė nekorektiškai.

O buvo taip. Dresūros aikštelę Fredis pirmą kartą išvydo būdamas virš trijų mėnesių. Na ir kur jis buvo?. Visą tą laiką praleido „kalėjime“ – balkone. Priežastis paprasta, šeimininkas bijojo, kad jo augintinis neužsikrėstų kokia nors liga, bendraudamas su kitais šunimis. Gal būtų ir nieko, jei toks „auginimas“ nebūtų sugadinęs. Atsivedė į aikštelę invalidą, kuris paėjęs kelis žingsnius vis stengiasi atsitūpti, o nugara ir strėnos nuleistos. Kenčia vargšas karalius nuo tokio neteisingo žmogaus elgesio ir niekam negali pasiskųsti.

Išsiaškinęs auginimo klaidas, patariau, kaip teisingai reikia auginti, prižiūrėti greitai augantį dogą, kuris be judėjimo ir teisingo maitinimo praras savo kilnų šunų karaliaus vardą. Patarimai padėjo. Dogas Fredis pradėjo normaliau vaikščioti, net išmoko dresūros komandų, tačiau jo likimo nežinau, nes šeimininkas išsikraustė iš Gargždų kitur gyventi.

Šis pavyzdys įsimintinas, nes ne kartą ir ne vienas žmogus yra man sakęs, kad šuniuką išvesti į lauką galima tik po trijų mėnesių – paskiepijus.

Tai labai neteisinga nuomonė, nes augančiam šuniukui nuo mažens, būtini judesiai, sąlytis su gamta iš kurios jis gauna daug informacijos, moksi, prisitaiko prie įvairių reiškinių. Tame amžiuje vyksta susipažinimo procesai, socializacija ir kiti procesai, be kurių jis netaps tikru šunimi. Fiziškai šuniukas pradeda vystytis nuo pirmųjų judesių.

Kinologas Kęstas Petrauskas

Blusos
(iš prisiminimų)

Dviračiu ir dviem savo keturkojais draugais vokiečių avigane Peka ir mitelšnauceriu Rokiu  važiavau į dresūros aikštelę, šalia „Pergalės“ parko Gargžduose.

Mergaitė su baseto veislės šunimi vaikščiojo po parką.  Mano šunys pamatė draugą  nubėgo susipažinti, jokio agresyvumo nerodė, o ir aš buvau visai šalia. Vos tik šunys pribėgo prie baseto, mergaitė ne savo balsu  pradėjo cypti.

Šalia stovėdamas sakau:

-          Ko cypi, juk šunys į tave nei žiūrėti nežiūri ?

 Mergaitė išsigandusi atsako:

-          Bijau , kad  blusomis neapsikrėstų.

Su šypsniu pagalvojau  basetas – didelis, o blusos mažos  ir vargu ar jam blusos baisios.

Tiktų posakis, kad nuo tokio „baisaus“ triukšmo  visos blusos galą gautų, jei būtų buvę.

Vėliau ši mergaitė vedė pas mane į dresūros aikštelę  dresuoti savo turimus šuniukus ir mudu dažnai prisimindavome „blusas“.

Kinologas Kęstas Petrauskas         
  
Įsimintina padėka 
(iš prisiminimų 1991.12) 

Berniukas Vidmantas į būrelio teorinius užsiėmimus ateina, bet į dresūros aikštelę neatsiveda savo augintinio, vokiečių aviganio Rolio.
Klausiu:
- Kas nutiko Tavo palydovui ?.
Vaikas liūdnai, bet atvirai ir ryžtingai pasakoja, kad mama pati rodė iniciatyvą įsigyjant šuniuką, bet praėjus trims mėnesiams neteko kantrybės ir išvežė jį į kaimą svao tėvams Susimąstyti privertė vaiko pasakyti žodžiai: 

- Turėjau namuose užsiėmimą, o dabar neturiu juose ką veikti.
Paklausiau:
- Ar lankysi būrelį?.
Atsakė:
- Būtinai.
Abu sutarėme, kad lankys būrelio teorinius užsiėmimus, padės draugams praktiniuose mokymuose, o savo žinias įtvirtins, kada apsilankys pas senelius kaime. Vidmantas taip mokėsi ilgai. Nors tėvai iš kaimo taip ir neparsivežė Rolio, bet vaiko meilė šunims išliko visam gyvenimui...
Susitikome po daugel metų. Vidmantas tapo gydytoju. Priėjo prie manęs, o aš jo nepažinau. Ištarė šventus man žodžius:
- Ačiū mokytojau, už įtvirtintą meilę šunims, kurią įskiepyjote būrelio užsiėmimuose. Dabar mano namus saugo taip pat Rolis, tik ne vokiečių aviganis, bet rotveileris.
Buvo apie ką pakalbėti, prisimenant jo vaikystę ir gyvenimą.  


Kinologas Kęstas Petrauskas

    
Juodukų“ draugystė (2010.02.25)  

Rytų Europos AviganiaiŠiuo metu mano veislyne „Iš Gargždų“ yra laikomi  keturi rytų  europos, vienas vokiečių ir vienas šveicarų baltas aviganis.

Įdomus pastebėjimas, kad mano REA subūrė tokį „kolektyvą“  ir žaidžia tarp savęs visiškai nekreipdami dėmesio į drauges VA  Amandą  ir ŠBA  Inassy. Žaidimas toks stiprus, kad net miškas dunda. Daugiausia nukenčia ne kraujo draugas,  atsivežtas iš Rusijos, patinas Brait,  kuris dar jaunas  tik 10 mėnesių ir turi atlaikyti trijų  „panelių“  Noros, jos dukros Neggy bei anūkės , Neggy dukros,  Faigos  atakas.  Malonu stebėti šį žaidimą, šėliones, kovų  metodus žaidime, pareigų pasiskirstymą puolimo metu ir stebėtiną neįsižeidžiantį, kartais rodos ir gruboką šėlsmą.

Pagalvoju: kas juos suburia į išskirtinį kolektyvą – ar giminystės ryšys, ar panašūs temperamentai, gal spalva, gal geresnis vienas kito supratimas, padovanotas gamtos ?.

Kinologas Kęstas Petrauskas

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos