Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

ŠAUNUOLI, HIKKAI IŠ GARGŽDŲ

Savitai įdomi istorija apie išvestą mano veislyne Rytų Europos aviganį Hikką iš Gargždų. Hikkas – šuns vardas, na, o iš Gargždų, kaip aš juokauju- tai pavardė, tačiau tikrumoje tai veislyno pavadinimas, kuriuo pavadinau savo šunų veislyną dėl ypatingos pagarbos ir meilės šiam nuostabiam miesteliui (jame gyvena apie aštuoniolika tūkstančių gyventojų). Jis yra ir Klaipėdos rajono centras (vienintelis respublikoje neatitinkantis centro ir rajono pavadinimą). Istorija įdomi tuo, kad atskleidžia mūsų artimo draugo šuns nuostabias prigimties savybes: tarnauti žmogui, priimti savarankiškai tokius sprendimus apie kuriuos net nepagalvojame. Tai tvirtai įprogramuota jo genetikoje. Hikkas, mamos Noros, į veislyną atvežtos iš Sankt Peterburgo, antros vados sūnus, gimė 2008 metais balandžio mėnesį. Naujus šeimininkus ,,susirado“ Šilutės mieste. Tačiau jis tankiai apsilankydavo ir savo gimtinėje. Tai pasimokinti šuniško meno, tai šeimininkui išvykus į ilgesnes komandiruotes į užsienį. Vėl tekdavo tęsti mokslus savo tėviškėje ,,tikrojo“ šeimininko rankose (mano). Tai daryti jam patikdavo ir man buvo gabus ir geras mokinys: pramokome bendros dresūros elementų, davus komandą- loti ir sveikintis, sužinojome kaip pradėti ieškoti ir sekti šeimininko pėdsaku, kaip rasti šeimos narį, rasti šeimininko paslėptą daiktą, jį atnešti ir kitą`. Tai buvo tik pirmieji žingsniai, kuriais aš vedu savo palydovus, turėdamas savo darbo sistemą, pagal ją - prisilaikant augintinio amžiaus tarpsniu, ir, nepriklausomai tai mano veislyno augintinis ar, kaip šiuo atveju, laikinai ,,apsistojantis“ mūsų namuose. Kada Kristina ir Vaidas apsilankė pas mus išsirinkti iš vados sau palydovą, kartu ant rankų turėjo ir savo vaikutį. Todėl vienas iš klausimų buvo, ką daryti, kad augintinis saugotų ir apgintų mažąjį sūnelį. Nustebo išgirdę paprastą atsakymą, kad, kada bendrauja su savo mažuoju vaikeliu, leistų būti ir savo palydovui Hikkui, jokiu būdu nenuvarytų tada, kai jis prieina prie jo ar būna šalia, ypatingai, kai vaikas yra vienas. Tai tik pradžia. Eilinį kartą apsilankęs Vaidas su nuoširdžia nuostaba didžiavosi savo ištikimu palydovu Hikku. Papasakojo:,, Vaikutis buvo vežimėlyje kieme, miegojo. Pažiūrėjau pro langą – viskas ramu. Sugirgždėjus varteliams, pamačiau prie jų ateinančius į svečius artimus draugus. Šuniukas perspėjo sulojimu. O, pasukus eiti prie vežimėlio, jiems kelią užstojo mažasis gynėjas Hikkas. Jo išvaizda rodė didelę agresiją: įsitempęs, pasišiaušęs, uodega vos ne stulpu ir dar urzgia. Draugai suprato, kad geriau su mažuoju gyventoju pasisveikinti vėliau. Teko jiems palaukti pasitikti išeinančių mūsų“ . Kas įdomu kad anksčiau, bendraujant su juo ir esant kartu kieme, šuniukas nerodė jokių emocijos išraiškų. Pažymėtina, kad Hikkui dar nebuvo net penkių mėnesių. Tai štai ką reiškia teisingas žmogaus elgesys ir vidinė šuniuko genetika (prigimtis). Su dideliu susidomėjimu ir kilnia pagarba išklausau pasakojimus apie mūsų mažojo draugo - šuns elgesį įvairiose gyvenimo situacijose. Ypatingai malonu, kada džiaugiasi jo šeimininkas, ar tai būtų iš mano veislyno augintinis ar ne. Juk ir jie rašo savo gyvenimo istoriją ,vadovaudamiesi prigimtimi, su mūsų- žmonių pagalba.
Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos