Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

Kas geriau: grynaveislis ar mišrūnas?

Rytų europos aviganis Nattas Iš GargždųŠunų veislių išvedimas medžioklei, ganymui, sargybai arba sportui buvo ilgas ir lėtas procesas, trukęs daugiau, kaip 5 000 tūkstančius metų. Tačiau manoma, kad dauguma pasaulio šunų tebėra mišrūnai. Tai šunys, kurie mišrinasi gaivališkai, skirtingai nuo grynakraujų, kuriuos žmonės veisė griežtos atrankos būdu. Į veislių kūrybą jie įdėjo tiek daug patirties, žinių, lėšų, todėl keista girdėti: mišrūnai yra nuovokesni už grynakraujus, jų elgsena įvairesnė, nes paveldėjo labai skirtingų veislių bruožus, o sveikata tvirtesnė, nes gamta motinėlė verčia kovoti už būvį.
Šiandien yra daugiau kaip 400 pripažintų šunų veislių. Šios veislės - ankstesnių žmonijos kartų praktinių, estetinių, ekonominių ar net ritualinių poreikių palikimas. Palikimas, kurį turime gerbti ir išsaugoti.
Klystume manydami, kad kuo labiau šuo tinka dresūrai, tuo jis protingesnis. Juk užsispyręs paprastas mišrūnas arba koks nors beglobis, nuolat kovojantis už būvį, gali būti protingesnis už šunį, kuris šokinėja pagal šeimininko dūdelę.
Įsigydami šunį, siekiame turėti draugą, kompanioną, pagalbininką tarnyboje arba gražuolį, skinantį pergales parodose, varžybose. Rodos taip paprasta: noriu šuns, na, ir turėsiu!. Pasirenkame augintinį tik pagal mums suprantamus kriterijus. Vieniems prie širdies kilmingi, kiti tenkinasi nekilmingais šunimis, o pačiam gyvūnui svarbiausia, kad tik mylėtų, rūpintųsi, suteiktų pastogę.
Su savo veisliniais šunimis dalyvauju parodose virš trisdešimt metų, bet tai nereiškia, kad neigiamai vertinu paprastus šunis. Į kiekvieną šunį žiūriu kaip į ištikimą, mielą gyvūną. Man, dresuotojui, svarbu ne dokumentai, o žmogaus ir gyvūno tarpusavio ryšys. Padėdamas dresuoti dirbau ir su grynaveisliais, ir su neveisliniais šuneliais. Visokių pasitaikė. Vieni vos vos įveikdavo bendro paklusnumo kursą, o kiti ir cirko triukų pramokdavo. Azartas išdresuoti savo augintinį ypač stimuliuoja jaunimą, paauglius. Mokydami savo keturkojus draugus, jie jaučia didesnę atsakomybę, yra savarankiškesni ir pareigingesni už bendraamžius. Jie nukreipia savo energijos perteklių teigiama linkme.

Kodėl su mišrūnu sunkiau?

Atsivedę į dresūros aikštelę mišrūną, savininkai kartais nori padaryti iš jo tarnybinį šunį, kuris saugotų ir sodybą ir šeimą, tačiau dresuojant vis labiau ryškėja, kad vyrauja medžioklės instinktai. Tenka nuvilti šeimininką ir įtikinėti, kad tenkintųsi tuo, ką augintiniui davė gamta.
Pasitaiko, žmonės apsigauna įsigydami šuniuką turguje. Ten įteigiama, kad šunelio paskirtis kaip tik tokia, kurios nori pirkėjas. Šuniui ūgtelėjus, pasirodo, kad minėtų savybių jis neturi. Ką nors pakeisti per vėlu. Jeigu šeimininkas kantrus, o dresuotojas patyręs, bendromis pastangomis dar įmanoma "ištraukti" iš augintinio tai, apie ką svajoja šeimininkas.
Įsigydami augintinį, žmonės apskritai menkai nutuokia apie šuns prigimtį, veislės ypatybes. Jeigu stengiasi kuo daugiau sužinoti, priderinti savo reikalavimus prie šuns galimybių, kitaip sakant, nepakelia kartelės pernelyg aukštai, pasiekia nemažai.
Nepaisant, kokios veislės šuo, svarbiausia teisingas žmogaus požiūris. Juolab, kad įsigydamas šuniuką, pats žmogus, o ne jo augintinis klysta. Žmogus turėtų tai suvokti neskausmingai, gerbti šuns prigimtį. Teisingai vertinat ir gerbiant gyvūną, išsipildo dauguma šeimininko lūkesčių. Nugali sveikas protas.
Bendraudamas ir dresuodamas, pasiekęs nors nedidelių rezultatų, žmogus labiau pasitiki savimi, pamiršta nesėkmes.
Tankiai primenu, kad, nepaisant šuns kilmės, šis visada atlieka savo pareigą: aukoja gyvybę, gelbsti žmones, sargauja, padeda neįgaliesiems. Skaudu kita: miestų gatvėse, šiukšlynuose valkatauja benamiai šunys. Ir ne vien mišrūnai. Gyvūnų prieglaudose pakanka ir veislinių ir neveislinių šunų.
Veislinis šuo atveria didesnes galimybes. Pirmiausia aiški jo paskirtis. Įsigydami, žinome, koks bus užaugęs. Pagal veislę jį galima orientuoti norimai tarnybai (sargauti, medžioti, sportuoti ir pan.). Dalyvaudami parodose, palyginame saviškį su kitais, pastebime trūkumus. Pasiektos pergalės džiugina, o nesėkmės priverčia pasitempti. Tas pats ir šunų sporto varžybose. Ten ypač ryškiai atsiskleidžia augintinio pranašumai arba trūkumai. Varžybos priverčia tobulėti. Kas rengė šunis varžyboms, žino, kad atsipalaiduoti nevalia - šuo visą laiką turi būti geros kondicijos.
Na, o profesionalūs veislininkai galėtų pateikti ilgiausias rekomendacijas, ką ir kaip daryti, kad nenustekentum veislės, o ją tobulintum. Prieštarauju kai kurių žmonių įsitikinimui, kad tarnyboje gabesni kilmės dokumentų neturintys šunys. Anaiptol! Nevalia pamiršti, kas sudėta į šuns kilmės aruodą. Štai dalyvaujantys su vokiečių aviganiais parodose žino, kiek laiko, žinių, pastangų prireikia, norint pasiekti gerų rezultatų. Vokiečių aviganių ringuose konkurencija bene didžiausia. O štai tarnybai, išdresavus tam tikrą kiekį komandų, pasirengiama daug greičiau. Tačiau kyla klausimas: kur sukauptas vokiečių aviganių genofondas ? Užsienio patirtis rodo, kad rimtai tarnybai šuo rengiamas maždaug trejus metus. Todėl gražu būtų parodose pamatyti kuo daugiau uniformuotų pareigūnų, demonstruojančių savo augintinius. Manau, jų požiūris į grynaveislius šunis greičiau pasikeistų.
Meilė augintiniui slypi ne kilmės dokumentuose, bet tenka pripažinti: kiekviena veislė išvesta siekiant tem tikrų tikslų. Ir kai dresūros aikštelėje pamatai medžioklinį šunį, žinai, ko iš jo galima tikėtis ir kurlink kreipti visą auklėjimą. Kai matai tarnybinės paskirties rotveilerį, brėži tam tikrą dresūros modelį. Dau sunkiau, ypač iš pradžių, imtis dresuoti mišrūną, kai neaiškūs jo tėvai, niekas niekada jo protėviams neatliko psichikos testų, medicinos tyrimų. Apskritai, neaišku, ar jo giminėje nors vienas šuo kada nors buvo auklėtas, ar nugyveno gyvenimėlį pririštas grandine, aplodamas praeivius.
Šiais laikais vis garsiau kalbama apie šuns socializaciją - gebėjimą pritapti prie žmonių ir kitų gyvūnų, adaptuotis prie sparčiai kintančios aplinkos, kasdieninių naujovių. Šiais laikais norima, kad šuo būtų "universalas". Todėl paprasti mišrūnai vargiai begali atitikti keliamus reikalavimus.

Kinologas Kęstas Petrauskas
DIDYSIS ŠUO IR JO DRAUGAI

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos