Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

ŠUNŲ LEPINIMAS

ŠUNŲ   LEPINIMAS

 

 Straipsnelį pradėsiu trumpu anekdotu:

- Ar ištinka infarktas šunis?

- Taip, jeigu jiems sudaromos žmogaus gyvenimo sąlygos.

 Rodos šiuose dviejuose sakiniuose viskas pasakyta. Remsiuosi daugiau tarnybinių šunų gyvenimu, nes, manau, jiems lepinimas yra ypatingai žalingas.  Aišku, bendravimo nereikia painioti su lepinimu. Teisingas bendravimas- būtinas, lepinimas-ne.

  Galiu klysti, bet man atrodo, kad šuns lepinimas prasideda dėl  žinių stokos apie mūsų mažajį draugą. Jį sugretiname su mažais vaikais, manydami, kad reikalingas toks pat dėmesys, kaip ir jam. Nesuprasdami, kad tai visai kitas gyvis, kurio gyvenimo dėsniai skiriasi nuo žmogaus. Reikalingas kitoks auklėjimas, priežiūra, mokymas (dresavimas), kiti jo aplinkos  gamtos reiškinių ir  dėsnių supratimo procesai, kitos  jo protinės ir fizinės galimybės, jų vertinimas ir įsisavinimas. Nesuprasdami, kad norėdami gero savo palydovui, lepindami jį žalojame.

  Per ilgą savo bendravimą su žmonėmis, mačiau jų padarytą žalą taip mylimam savo palydovui ir skaudžiausia, kad to net nesuprasdami. Kadangi nenoriu ir nemėgstu rašyti apie žmonių netinkamus darbus mūsų keturkojo atžvilgiu, apibudinsiu bendromis sąvokomis.

·   Viena būtų, kad būsimas šuns augintojas nesukaupia žinių apie jų teisingą įsigijimą, ypatingai reikalingai  paskirčiai ir nori, kad augintinis būtų universalas.

·   Antra, silpnai žino augintinio bendravimo taisykles ne tik nuo pirmų įsigijimo, parsivežus į namus, dienų, bet ir viso auginimo laikotarpiu, kol suformuoja sau draugą ir pagalbininką.

·   Trečia, vadovaujasi ne specialisto patarimais, bet savo, kurie dažnai būna klaidingi ir ne viską įžvelgiantys taip reikalinga patirtimi. Į patarimus reaguoja nepatikliai ir nedėmesingai, prieštaraujančiai. Daugelis neteisingai įvertina gal ir grubaus mechaninio dresavimo  griežtesnio elemento mokymo metodus, kurie kai kuriais atvejais būna būtini.

·   Ketvirta,  neteisingai supranta ir vertina, kad  šuo kaip žmogus, turi suprasti mūsų kalbą ir vykdyti komandas, o taisyklė   paprasta,  kad tik dresavimu (mokymu) visą tai pasiekiama.

·   Penkta, daug klaidų padaroma, kada augintinis gyvena kartu patalpoje: jau čia, tai tikrai reikalingas teisingas jo auklėjimas, nes jam išlepti ir tapti ,,žmogumi“ yra visos sąlygos. Mintis, kad ir jam taip pat reikia kaip ir mums, čia netinka.

·   Šešta, daug lemia auginimo  metodikos veislei žinojimas, laiko stoka, kuri turi būti skiriama savo nekalbančiam draugui. Neproduktyvus bendravimas, norėjimas, kad jis būtų kuo ramesnis, na, tegu ,,sau daro ką nori“, o tai jau kelias į lepinimą.

·   Septinta, kartais, kad ir geras žinovo patarimas nueina niekais, jei jį nepilnai įvertinę ar supratę darome savaip. Taip gali gautis net žalojimas ar lepinimo sustiprinimas.

·   Aštunta, nepilnas šuns pažinimas, kad jis gali daug: būti dėmesingas žmogui, turėti savo vietą ir padėtį šeimoje, būti tikru šeimos nariu be blogų ydų, tačiau jas turi formuoti žmogus. O tai pasiekiama tikrai nesunkiai, reikia žinių, noro ir rezultatas bus.

·   Devinta, žinoti, kad sužmogindami šunį, mes jį prarandane, o iš tarnybinio gero pagalbininko gauname menkavertį žaisliuką.

·   Dešimta, pastebėjau, kad šuns auklėtojas  prisiklauso įvairių kitų augintojų ,,žinių“ ir, neįvertinęs ar tinka jo bičiuliui,  taiko savo palydovui, nesuprasdamas, kad visai jos netinkamos, net žalingos, vedančios į jo lepinimą.

·   Vienuolikta, kai kada trūksta ir paties šeimininko pasitikėjimo savo jėgomis ar abejingumas savo mažajam draugui.

   Gražus ir pamokinantis pavyzdys, kada tarnaujantis  specialiose tarnybose (pasienis, muitinė, policija, sauga) kinologai laiko savo tarnybos pagalbininkus namuose (ne tarnybos metu). Taip jie gauna pilnavertį gyvenimą, kuriame lepinimo nėra.

  Čia paliečiau tarnybinių šunų gyvenimą, tačiau žmonės įsigija sau keturkojį draugą širdies malonumui ir bendravimui, o čia jie yra savo gyvenimo kūrėjai, ir niekas jiems nepasakys, kaip bendrauti tarpusavyje, tai jų draugystės reikalas.

  APIBENDRINANTIS  patarimas: žmogus turi teisę turėti sau mažajį draugą. Tik jų bendravimas neturi būti žalingas abiejų santykiams ir aplinkai bei kitiems žmonėms ir gyvūnams. Ir tai nepriklauso ar jis yra išlepęs ar ne. Svarbu, kad abu būtų laimingi savo gyvenimu.

  Sakoma, kad pažiūrėk į šunį ir suprasi koks yra  jo šeimininkas. Šiuose žodžiuose yra tikra tiesa.

 

  Su žmona visada jaučiame nuoširdų dėkingumą žmonėms, kurie savo gyvenimu su mūsų išvestu augintiniu pasidalina su mumis. Skaitydami juos savaip pergyvename ir džiaugiamės jų patirtomis bendro gyvenimo akimirkomis. Jos primena mūsų mažuosius, jaučiame, su kokia atsakomybe ir kokią reikšmę naujas gyventojas atneša į jų namus. Štai vienas laiškas parašytas Viktorijos, kuri įsigijo iš mūsų veislyno baltąjį šveicarų aviganį Krricą-Latą iš Gargždų. Vertindami Jos darbą, nuoširdų avirumą ir padėką perteikiame rašytą tekstą.

 

 

 Sveiki,

 

     Mūsų augintiniui jau metukai!!! Galėtume pasakoti ir pasakoti apie jo nuotykius. 

     O viskas prasidėjo tada, kai jis priprato prie namų ir suprato, kad čia, su mumis,  bus jo namai visam laikui.Tai tikrų tikriausias kūdikis aštriais dantimis.Kiek jis visko sugraužė. Isivaizduokite, sėdime svetainėje, o jis gulėdamas ima graužti stalo kampą ir žiūri tau ramiai į akis, subari, o jis vis viena. O kur palangės,.vyro įrankiai, laidai, avalynė, stalo kojos, žaislai be ranku, be akių.

     Gali slėpti daiktus, bet jis sugeba savo snukutį įkišti į dėžę, į neužrakintą spintą, duris atsidaryti. Net vartelius skirtus kūdikiams, kad nenukristų nuo laiptų, atsidarė- su savo smailu snukučiu sklendę atkelia. Labai protingas šuo, kai tai pamatėme, netekome žado, kaip taip įsigudrinti,tai neįtikėtina...

      O kur dar maisto vagystės- tai jis iš vaiko rankų kokią dešrelę nugvelbs, tai nuo stalo didkepsnio atsikąs, virtą kiaušinį nusineš ir taip greitai, taip profesionaliai,... Dabar, kai suėjo metukai- nurimo, nebevagia.

      Lankome Rekso mokyklą jau apie 7 mėnesius. Pirmosios treniruotės buvo tikras išbandymas tiek jam, tiek mums, nes maistas jam buvo neįdomus, ir skrudinom, ir kepinom, ir ko tik nepirkom, ko tik nedarėm, kol pavyko. Kantrybė ir nuoseklus darbas pasiteisino.
Dabar jau moka nemažai, yra pakankamai kultūringas, drąsiai galima eiti į miestą, eiti į renginius kur daug žmoniu, ar gyvūnų.

      O labiausiai visus treniruotėse stebina tai, kad neturi baimės jausmo.

       Įdomus dalykas tas, kad yra pakankamai didelio ūgio, palyginus su kitais baltukais (lyginame su patelėmis sutiktomis mieste, ar treniruotėse).

       Latas yra ypatingai kantrus, prieraišus šuo. Labai myli vaikus ir sakyčiau labai saugo. Būna susipeša visi trys, nė vienas nusileisti nenori, kartais sunku suprasti, kuris pirmas pradėjo. Latas mėgsta dėmesį, todėl kartais atėjęs švelniai grybšteli, o tada prasideda bėgiojimai...kviečia žaisti...

 

Latas augdamas ir besimokindamas- daug ko išmokino mus ir vaikus, o svarbiausia-didesnės tvarkos ir kantrybės.

Linkėjimai nuo Lato! 

 

Pagarbiai, 

Viktorija

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos