Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

KODĖL ŠUO MUS PUOLA IR KANDA?

 

                   KODĖL  ŠUO  MUS  PUOLA  IR  KANDA ?

 Rašyti šį straipsnelį paskatino įvykis su mano veislyno augintiniu. Tai opi gyvenimiška tema, kuri aktuali mums šunų augintojams. Visi puikiai žinome, kad  be priežasties šuo šios nuodėmės nepadarys. Todėl straipsnelyje stengsiuosi jų keletą paliesti.

 Priminsiu, kad iš prigimties mūsų keturkojis artimiausias draugas, nepriklausomai nuo veislės, gali kąsti: atakuodamas ar gindamąsis nuo priešininko, vykdydamas mūsų nurodymą sulaikyti nusikaltėlį (tarnybose), nesupratęs esamos situacijos, kur gelbsti jo dantys (tai įvertina jis), gindamas teritoriją ar šeimininką ir šeimos narius, kad ir neruoštas šioms tarnyboms (prigimtis). Net išvedinėjimo teritorijoje, įvertinęs, kaip savo teritoriją (daugiausia tarnybiniai, paruošti teritorijos apsaugai- mūsų atveju), pajutę, kad yra laisvi be šeimininko tiesioginio dėmesio. Ir daugel kitų atvejų, kurios uodeguotasis vertina pagal savo prigimtines, auklėjimo, dresavimo taisykles.

 Truputis spaudoje skelbtos statistikos šia tema.

 Kasmet Lietuvoje nuo šunų įkandimų nukenčia apie 5000 žmonių, vidutiniškai 13-14 įkandimų per dieną. Apie 25 procentus nukentėjusiųjų sudaro vaikai iki 15 metų amžiaus. Ir apie 60 procentų įkandimų- šunys, kurie nukentėjusiųjų teigimu, žinomas jų savininkas, jiems yra pažįstami. 3 iš 5 aukų įkanda šeimos šuo. Daugiausia bėdų padaro 18-24 mėnesių amžiaus gyvūnai. Apie 80 procentų atvejų šuns veislės patikrinti ir patikimai nustatyti negalima. Tai padaryta tik 18 procentų. Žodžiu, kanda ne veislė, bet šuo.

 Gal ne visai vietoje, bet pamąstymui ir dėl geresnio savo (žmogaus) elgesio vertinimo palyginimas su mažo ir mums reikalingo padarėlio- bitės elgesiu. Nuo jos per gyvenimą tikrai esame nukentėję beveik visi. O mūsų elgesys JĄ PAMAČIUS: nereikia blaškytis, artėti prie avilio ar jos buvimo vietos, bėgti, nes jos nemėgsta staigių judesių, nereikia rėkti, o baimę bitės, sako, net užuodžia. Galima gauti dūrį net po išgirsto zyzimo pamosikavus rankomis. O  kur viliojantys kvapai (losjono po skutimosi, kremai, ypač vaisių kvapo) ar ryški žadinanti bitės agresyvumą drabužių spalva. O tai visai mažas gyvūnėlis.

 Minėjau, kad artimas mums palydovas šuo be priežasties tikrai nekąs. Kad geriau suprasti palieskime jas.

 VIENA iš priežaščių gali būti, kada augintinis išvedamas į ta pačią vietovę (dresuoti, pabėgioti, išsituštinti, pabendrauti su savo gentainiais), kuri tampa vos ne saugoma teritorija. Ir netikėtas svetimo žmogaus pasirodymas, aišku, kad atkreips ,,savininko“ dėmesį. O, jei jis dar neša ką nors rankomis mosykuodamas- tai aiškus jo nuosavybės pažeidimas, kurį jam ,,pakelti“ sunku. Be to galimi ir kiti dirgikliai (bėgimas, rėkimas jam atbėgant patikrinti ir įsitikinti kas per pažeidėjas ir dar, jei nemato vedlys: galimos nemalonios pasekmės (mūsų atveju).

 KITA. Šalia teritorijos, kur išvedami šunys, esančiame voljere yra rujojanti kalė (mūsų atveju). Kaip jis negins jos nuo pasirodžiusio gyvo objekto (šuo kitaip vertina reiškinius nei mes. Šuo vadovaujasi prigimtiniais instiktais ir refleksais. Mes- protu.).

 GALIMAS atvejas, kada kovojama dėl aukštesnės vietos gaujoje, kur reikalinga iniciatyva, drąsa, jėga, pavyzdys. Ją gyvūnas (vilkas) išreikš bet kokioje galimoje situacijoje, nes taip jis ,,kuria“ sau autoritetą savo bendruomenėje.Tai įvertina visi jos nariai. Ši nuolatinė kova, kur nesilaikoma jokių taisyklių. Taip iškovojamas autoritetas gaujos narių tarpe. Tas pats ir tarp šunų. Tik daugiau civilizuotai. Mūsų atveju bėgo du šunys. Vienas jų gaujos vadas (tarp šunų), kuriam 9 metai (jis net nebandė kąsti). Vieną kartą  į ranką įkando 6 metų patinas.

 ATSKIRA tema. Kada pats žmogus savo veiksmais iššaukia šuns agresiją į save. Tai judesiai, kur mes juos suprantame, kaip paprastus, bet augintinis vertina pagal savo dėsnius, kurių mes ne visi mokame įvertinti  teisingu elgesiu ir juos motyvuoti. Daugiausia  kaltiname augintinį, bet neįvertiname savęs. Tam, aišku, reikalingos žinios ir tam tikros elgesio taisyklės, kurios nėra tokios lengvos, o be to reikalaujančios, kartais, net ir ilgalaikio psichologinio pasiruošimo. Gerbiu ir nuoširdžiai dėkingas paštininkams, kurie puikiai susitvarko su  augintiniais. Ir iš kur jie gauna to ,,parako“ ir žinių, kad  retai tampa šunų aukomis? Šuniui agresiją gali sukelti, net judesiai: ėjimas svyruojant, neryžtingas, nepasitikintis, net kojas velkant žeme ėjimas su sukelenčiais garsais, skleidžiami jam nesuprantami garsai, neaiškūs kvapai. Taip pat mosikavimas rankomis, ypatingai esant šalia vedlio ar šeimos nario. Noras paimti ir nešti daiktą, daikto nešimas, mosikavimas juo, ir dar daug kitų veiksmų, kur mums atrodo nereikšmingi, bet šuo tą informaciją priims savaip. Jam pagalbininkas bus dantys.

  REIKTŲ vertinti ir šuns prigimtį bei visus gyvenimiškus reiškinius, kuriuos patiria mūsų bendražygis gyvendamas su mumis. Jo teisingą socializaciją, dresavimą, ruošimą tarnyboms, ryšį su vedliu, ir kitą. Ne veltui sakoma, kad net lazda gali iššauti. Taip ir augintinis gali ,,pasireikšti“: ne laiku, ne vietoje, ne pagal mūsų norus.

 DAR vienas faktorius gali būti: vedlio ilgesys, kada  šuo pasiilgsta, o pakeitęs jį žmogus jam: ,,ne tas bendravimas, ne tas jo supratimas, ne ta kalba su juo, ne tas ryšys, ne tas dienos rėžimas, ne ta užuojauta, ne tas pagyrimas, žodžiu- viskas ne taip“. Tai taip pat stiprus poveikis jam ir jo veiksmams (galimas ir mūsų atveju). Buvau ligoninėje.  Mes turime vertingą patirtį. Kada su žmona išvykdavome į ilgalaikes ar kelių dienų keliones, mūsų augintinius (6) prižiūrėdavo kaimynė. Ji puikiai susitvarkydavo su  jais. Nors tai solidaus amžiaus senjorė. Tam, žinoma, būtina pasiruošti.

 REIKIA žinoti, kad šuo niekada neįvertins situacijos, kaip žmogus, jo sprendimas yra paremtas tik augintinio dėsniais, kurie formuojasi nuo pat gimimo ir buvimo su mumis. Juk ir mes dar daug randame nesuprantamo, o kartais visai nepaaiškinamų įvykių bendraujant su šiuo nuostabiu mūsų keturkoju draugu. Jis kartais atlieka tokius neįkainuojamus žygius, kuriuos mes, žmonės, net nesugebame jų suprasti ir įvertinti.

 Kad ir teisingai augintas, ruoštas bei prižiūrimas, puikiomis visąpusiškomis charakterio savybėmis pasižymintis mūsų bebaimis palydovas, privalome išlikti jam dėmesingi, pastabūs. Tam keletas priminimų VEDLIUI:

* Pasitikėkime savo nekalbančiu draugu, bet įvertinkime ir galimas situacijas, kurios kartais pasireiškia mums nepalankiomis sąlygomis. Aišku, viską numatyti į priekį, kad ir turėsime ilgalaikę patirtį tikrai sunku: nors jis ir paruoštas be priekaištų. Netikėtumai ir vertinimas pagal jo būvį gali būti mums nesuprasti.

* Nepaleiskime jo bėgioti laisvai, kol neįsitikinome apie vietovės laisvumą, žmonių buvimą. Netikėtai  jūsų esančioje teritorijoje atsiradus žmogui (uogaujant, grybaujant ar pan.) stenkitės pirmi pakalbinti jį. Augintinis tai vertina kaip jūsų pažįstamą ir jo reakcija bus kitokia. Ir, aišku, geriau savo palydovą(us) pasikviesti pas save.

* Jei bendraujate su grupe šunų (veslyne, ar turite kelis šunis), puikiai reikia pažinti jos narius, neprikaištingai jie turi vykdyti pasikvietimo komandą (visi). Tai vienas iš būdų nutraukti netikėtam galimam pasireikšti elgesiui.

* Žinoti šuns agresijos pasireiškimo atvejus ne tik būnant tarp šeimos narių (ėdant-netrukdyti, sugebėti teisingai bendrauti, pažinti jo nuotaiką ir elgesį, ir kita), bet ir būnant viešose vietose tarp žmonių ir gyvūnų, ir panašiai. Ypatingai atkreipiant dėmesį šeimoje į vaikų bendravimo sankykius su augintiniu. Bet čia jau atskira tema.

* Įvykus nelaimei – sugebėti teisingai elgtis ir pirmoje eilėje suteikti pagalbą nukentėjusiajam. Pranešti, jei reikia   (priklausomai nuo situacijos) pagalbos ir kontroliuojančioms gyvūnų auginimą organizacijoms.

 PATARIMAI ŽMONĖMS:

* Visų pirma- gerbti ir vertinti šį gyvūną. Ne vien blogį matyti jame. Aišku, mes patys turime prisiimti atsakomybę dėl jo neteisingo poelgio. O  įvykis- tai  NELAIMĖ, kuri palyginimui: gali atsitikti vairuojant transporto priemonę, bet kokiame darbe, o dar paprasčiau, net einant gatve (žiemą slidžia kelio danga). Nelyginu jau su žiauriais nusikaltimais, kuriuos žmogus padaro žmogui.

* Žinoti vieną, bet labai PAPRASTĄ TAISYKLĘ- šuo NE VISADA bėgdamas į jus BŪTINAI KĄS. Jo prigimtyje įprogramuota savybė viskuo domėtis (ypatingai į judantį daiktą, nežinomą jam kvapą, išgirstą netikėtai garsą ir kita) ir įsitikinti ar jo nėra įrašyta jo uoslės ,,kompiuterio bazėje“. Tai augintinis daro visą gyvenimą, o ypatingai smalsūs jauni  keturkojai. Taip jie susipažįsta su naujais jų gyvenime reiškiniais, kur pirmoje eilėje žengia uoslė. Dažnai žmogus TO NEĮVERTINĘS savo elgesiu sukelia jam agresiją (išgąsdina šaukdamas, bėgdamas, atlikdamas visokius jam nesuprantamus judesius, kuriuos augintinis priima, kaip pavojų jam). Tada jis ,,gelbėjasi“ dantimis. Tai būdinga viešose vietose. Saugomoje teritorijoje ir asmens apsaugai (paruošti tam) šuns elgesys bus kitoks. Bėgimas nuo jo sukelia grobio persekiojimo instiktą ir tai nepriklausomai nuo veislės tikrai augintinis vysis judamą objektą, bet TIKRAI ne visada kąs.

* NEDARYTI JUDESIŲ (mosikuoti rankomis bei nešamu daiktu, svirduliuoti, kitų staigių judesių į šonus ir panašiai), nes augintinis juos SUPRANTA, kaip ATAKĄ PRIEŠ JĮ.

* JOKIU BŪDU NEŠAUKTI ypatingai, kada jis bėga į jus. Tikrai IŠKVIESITE JĮ ATAKAI. Paprastas PATARIMAS- geriau ryžtingai ŠŪKTELKITE ,,FU“, ,,NEGALIMA“. Šioms komandoms nepriklausomai nuo šuns žmonės augindami (kad ir be testų laikymo, kas būtina tarnybose) išmoko reaguoti į jas. Pasiruoškite tai daryti, tikrai gali praversti panašiose situacijose.

* JOKIU BŪDU NEBĖKITE NUO ŠUNS NEĮVERTINĘ AR SUGEBĖSITE PASISLĖPTI. Šuo visais atvejais bus greitesnis, o mes išgąsčio būsime paveikti priešingai.

* NEŽIŪRĖKITE TIESIAI ŠUNIUI Į AKIS. Tas iššaukia jam agresiją ir ataką į jus. Tai gamtos paveldas iš plėšrūnų bendravimo dėsnių tarp savęs. BŪNA, kada šuo būdamas prie žmogaus (gali būti saugomoje teritorijoje, rečiau- viešoje vietoje), laukia PROVOKUOJANČIO    JUDESIO (žvilgsnio) ATAKAI. Taip jam būna net įdomiau- yra motyvas (sužadinti instiktus).

* Jei atbėga šuo į jus, pasistenkite jam dar būnant toliau RAMIAI PASISUKTI ŠONU, NULEISTI RANKAS ŽEMYN IR NEDARYTI JOKIŲ JUDESIŲ ( rankomis, kojomis, kūnu, turimu nešamu daiktu). Tikimybė, kad tik pauostymu ar silpnu gnybštelėjimu ,,susipažins“ su jumis. Gali padėti išmetamas nešamas  daiktas nuo savęs: pasikeis situacija, ,,suklaidins“ atbėgantį, pristabdys jį, bet, aišku tolimesni veiksmai dar priklausys nuo jūsų elgesio ir jo reakcijos į tai.

* ŽINANT ŠUNS VARDĄ (būna ir taip) pribėgant jam, kad ir saugomoje teritorijoje, ŠVELNIAI, bet ryžtingai jį sakant, ištarti keletą žodžių jo adresu, net pagirti, kad pasitinka jus ar panašiai. Padės ir papildomas žodis ,,FU“, ,,NEGALIMA“ (priklausomai nuo situacijos).

* JEI SKAITOTE, KAD REIKIA GINTIS NUO PUOLANČIO ŠUNS, PABANDYKITE TAI:

- turimą daiktą ištiesę rankoje atkiškite prieš šunį jo akių aukštyje (rankinę, šaliką, net pirštinę, nešamą kibirą ar turimą kitą daiktą). Šuo beveik visada kanda į arčiau jo esantį daiktą. Ne veltui daugiausia žeidžiamos rankos ar  judanti kūno dalis,

-kai kada padeda pasilenkimas prie žemės (pasidarome mažesni, jam nesuprantamesni). Nes laukinėje gamtoje TARP PLĖŠRŪNŲ (ir ne tik) YRA DĖSNIS- aš didesnis, reiškia stipresnis. Todėl prieš ataką jie vienas prieš kitą šiaušiasi, stiebiasi, stoja ant priekinių galūnių, kelia uodegą į viršų ir pan. Visą tai, daugiausia, dar sustiprina garsais: riaumojimu, inkštimu, cipimu, papildomais agresyviais judesiais ir pan.. Tą palikimą turi ir mūsų keturkojis bičiulis.

- tai padaryti taip pat galite nusiėmę viršutinį drabužį (striukę, šaliką,švarką ar pan.) ištiesti jį į priekį- geriau netekti daikto, nei būti sužeistam,

-ginimosi metu kalbėkite ramiai, traukdamiesi nuo šuns iš lengvo (neskubant), bet jokiu būdu nebėkite, nešaukite. ŽINOKITE, kad kiekvienas šuo yra individualybė ir į tuos pačius reiškinius reaguos skirtingai. KIEKVIENAS IŠ JŲ TURI SAVO ATAKOS IR GINYBOS ATSTUMĄ  iš kurio mes turime PASIŠALINTI NEPAŽEIDŽIANT (šį kartą) JO- GYVŪNO REIKALAVIMUS.

 SAKOMA, kad net žmones, kurie nekenčia ar bijo mūsų keturkojo palydovo, juos puola labiau, bet, žinoma tai tik sakoma. Tačiau minčiai, kad ne visada vien kaltas mūsų keturkojis pagalbininkas, tikrai pritarsiu. Analizuojant įvykius su šiomis nelaimėmis (tai darau sužinojęs apie bet kokį, kad ir menką atsitikimą, ir daug metų), visada įžvelgiu ne mažą dalį ,,dvikojo“-žmogaus kaltės. Šiuo klausimu teko daug kartų konsultuoti šunų augintojus bei nukentėjusius nuo jų žmones. Suprantama, ne kiekvienas gali žinoti kaip elgtis nestandartinėje situacijoje su šunimi, turėti stiprius nervus, ruoštis tokiom gyvenimo aplinkybėm. Ir, kaip ten nutiktų, visa atsakomybė teks šuns  vedliui-žmogui.

  Ir SKAUDŽIAUSIA pastaba, kad nesinaudokite tuo siekdami MATERIALINĖS NAUDOS- supraskite, kad tai NELAIMĖ, kuri gali atsitikti bet kuriam žmogui, kuris laiko  keturkojį draugą. ŽINOKITE, kad šuns šeimininkas tikrai LABAI PERGYVENA dėl savo ištikimo palydovo padaryto jums skausmo. Kartais jo buvimas šalia jam yra būtinybė. Tai jo neišskiriamas draugas ir pagalbininkas, kuris taip pat gali padaryti klaidų.

   P.S. Apie įvykio detales pateiksiu ateityje.

 

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos