Lietuviškai
Apie mus
Fotoalbumas
Parodos
Apie veisles
Patarimai
Draugai
Forumas
Kontaktai

KODĖL ĮKANDA ŠEIMOS ŠUO?

 

        KODĖL   ĮKANDA    ŠEIMOS    ŠUO ?

  Rašiau, kad pagal statistiką iš penkių šunų įkandimų žmogui šeimos nariui tenką trys. Reiškia ir šeimose, kur gyvena keturkojis pavojus, kad bus ,,paliestas" šuns siekia gana nemažas procentas (60). Žinoma tai statistika, kuri gali turėti ir paklaidų.

  Visgi tikrai yra priežaščių, kurios skatina mūsų artimą kailiuotąjį parodyti savo dantų paskirtį kaip ginybinę ar perspėjamąją savo priemonę. Reikia įsiminti vieną, kad be priežasties to nebus. Tai kokios priežastys iššaukis šį veiksmą? Būtina vertinti šuns veislę, jos paskirtį, esamas aplinkybes, net momentinius mūsų ir šuns veiksmus, situacijas ir aplinką, net abiejų gyvių nuotaikas tuo metu, ir kitą.

  Daugiau paliesiu žmogaus elgesį, kadangi mes , kaip ten bebūtų esame daugiau protaujantys padarai, nei mūsų keturkojis bendrininkas. Todėl ir atsakomybė yra didesnė. Nes mūsų kitas intelektas, mąstymo lygis, įžvalga, situacijų vertinimas, veiksmų pagrįstumas ir sprendimų priėmimas, sugebėjimas teisingiau priimti juos, ir kita. Tuo tarpu mūsų bičiulis yra ,,momentinio veikimo" ir toli gražu jo visos situacijos vertinimas bus kitokio pobūdžio (instiktai, reakcija, refleksai, socializacija, auklėjimas ir mokymas, gyvenimiška patirtis, bei kita).

  Gyvenime situacijų šiuo klausimu būna visokių ir jas suskirstyti būtų galima į dažniau pasikartojančias ir ,,sunkesnes" rečiau pasitaikančias, netikėtas ir nelabai mums suprantamas. Kadangi mūsų šeimos narys jas vertina iš savo ,,padėties" ir tik jam suprantamai, o jau pateisinimų ar pasiteisinimų jis mums nepateiks. Tai suprasime tik mes iš savo pozicijų, ir kaip taisyklė kaltindami savo artimąjį palydovą. Taip būna daugiausia.

  Priminsiu, kad kandimas yra naturalus šuns elgesys. Jį jis naudoja:

-žaidimo metu su savo gentainiais, kitais gyvūnais ir, aišku, su savo partneriais- šeimos nariais,

-žaisdamas vienas su žaislu, imituodamas įvairius ,,kovos" veiksmus prieš jį, kur pabaiga būna kandimas,

-atnešdamas daiktą, kai kada net ,,pulsuojančiu" kandimu, priklausomai nuo šuns temperamento, net treniruotumo,

-įspėjamasis kandimas, kur iš pradžių gali būti palyginti nestiprus, bet sukilus emocijoms jo galia padidėja ir gali turėti žeidimo pobūdį. Tada dar leidžiami papildomi garsai- daugiausia urzgimas, dantų šiepimas, įsitempia kūnas: tai jau ženklas, kad gali būti pavojinga ir skausminga šuns ataka,

-kandimas davus komandą, kur šuo vykdo vedlio nurodymą, tai jau priverstinis kandimas,

-kąsti gali ir gindamas savo vedlį, šeimos narius, savo gentainius ir panašiai, bei kitais atvejais.

-kad ir žaisdamas mūsų partneris kandimo (žaidybinio) jėgos nevertina, nors ji būna silpnesnė, tačiau sukilus emocijoms (įsisiautėjimas žaidžiant, agresijos lygio pakėlimas, ataka į priešininką) bus panaudota stipri žeidžiamo pobūdžio jėga. Ji yra  mums pavojinga. Reikia žinoti, kad prieš tikrą (agresyvų) kandimą šuo papildomai išreiškia ir savo garsus (lojomas, urzgimas, dantų iššiepimas su garsu ar be jo ir kita), keičiasi: akių ir ausų atspindys ir padėtis, viso kūno gestika ir judesių išraiška. Ji gali būti prieš ataką staigi ar turėti tam tikrą intervalą prieš ją.

  Verta žinoti šiuos atvejus, kad geriau suprasti šuns kandimo esmės pobūdžius. Tai turi vertinti visi šeimos nariai ne tik vidaus namų sąlygomis, bet ir būnant įvairiose vietovėse ir sąlygose.

 Kaip elgtis šeimoje, kad kuo mažiau nukentėtume nuo savo keturkojo šeimos nario.

    Jei pasakyti vienu sakiniu, tai būtų: teisingas šuniuko auklėjimas nuo pirmų jo gyvenimo dienų  šeimoje. Čia jo auklėjime dalyvauja visi šeimos nariai ir tai nepriklauso nuo jos narių amžiaus. Svarbu ir darni šeimos narių veikla. Šiam elgesiui abejingumo negali būti. Aišku, tame procese daugiausia klaidų padaro vaikai, todėl daugiausia jie ir nukenčia. Kad mažiau  nukentėti, reikia:

   1. Teisingai mokėti žaisti su šuniuku. Žinoti, kad žaidime dalyvauja vaiko rankytės, šuniukui- dantys. Kad išvengti jo dantukų, padeda turimas rankose  šuniukui patogus kąsti žaislas. Bet reikia pastebėti, kad ir turint jį šuniuko kandimo veiksmai bus daugiau taikomi kuo arčiau rankų, todėl ir jų lietimas bus neišvengiamas. Tam žaidžiant reikia atlikti sau saugius judesius rankomis. Žaidimas turi būti saikingas ir tol, kol mūsų mažasis draugelis neįsiaudrina: neatlieka per staigius judesius, kurių negalime mes kontroliuoti, nepradeda leisti garsus, ypatingai urgzti. Jei jau tai prasideda- žaidimas nutraukiamas. Aišku, vaikų žaidimą būtų gerai, kad stebėtų tėvai ar vyresni šeimos nariai. Žaidžiama ne tik namuose, bet ir kieme, dresavimo aikštelėse ar taip pasivaikščiojimo metu. Žaidimo metu nereikia pamiršti ir drausmės komandų, bei kitų komandų, kur bus naudojamas tolimesnis mokymas. Tos pamokos sustiprina ryšį su savo palydovu, iškrauna jį fiziškai, stiprina raumenis, teisingai skatinami instiktų sustiprėjimas ir vystymąsis, jo reakcija, emocijų valdymas. Tai didelė nauda augančiam keturkojui. Svarbu  teisingai atlikti veiksmus žaidimo metu, nebūti grubiems, pagal šuniuko amžių žinoti kaip ir kokiais pratimais tai daroma, kiek tam skirti laiko. Prieš pradedant žaisti geriausia būtų pasitarti su žinovu. Sava ,,taktika" gali būti visai neteisinga ir net žalojanti mūsų plaukuotąjį. Todėl   reikalingos žinios, ypatingai žaidžiant su mažu šuniuku  tam tikrais amžiaus tarpsniais.

   2. Žinoti, kaip elgtis su savo gyventoju, kada jis ėda maistą ar ilsisi. Tokiu momentu šeimos nariai turi elgtis teisingai. Aišku, daug taip pat lemia ir šuns veislė, santykiai šeimoje. Vertinti ir šeimos narių pasiskirstymą (hierarchija) tarp jos narių. Tai ,,padaro" augdamas šuniukas pagal savo prigimtinius instiktus kuriančius šeimos bendravimo aplinkoje tarp šeimos narių ( čia atskira svarbi tema). Tai  turi įtakos santykių formavimui šeimos kolektyvo veiksmuose. Trumpas paaiškinimas: tuo momentu geriau visai ,,neliesti" savo šeimos nario ir jam netrukdyti. Paaiškinti galima labai paprastai- palyginkime , kaip elgumėmes mes, jei kas trukdytų  mums (valgant ar miegant).

   3. Suprasti, kad gyvūnas nėra toks, kad įvairius veiksmus vertins kaip žmogus. Jis vadovaujasi savo prigimtiniais instiktais, refleksais, turima patirtimi pasiekta jį socializuojant bei dresuojant, įtaką turi ir veislė bei prigimtis, auklėjimas šeimos rate, ir kita. Todėl ir padariniai gali būti ne visai suprantami mums.

   4. Vaiko ir šuns santykiai būna skirtingi lyginant su suaugusiu žmogumi. Todėl tokiai draugystei formuoti turi padėti tėvai, būtina jų kontrolė, savitas atsargumas, sugebėjimas vaikams teisingai perteikti bendravimo su gyvūnu reikalingas, net kartais griežtas taisykles. Tik tai išvengsime skaudžių pasekmių.

   5. Šeimos narių būvimas su augintiniu turi būti teisingai pagrįstas ir čia abejonių būti negali. Pasitikėti šunimi būtina, bet vertinti situacijas ir galimas pasekmes taip pat. Ne visada vaikai vieni gali būti palikti  su augintiniu. Tai turi įtakos vaiko amžius, jo santykiai su šunimi, buvimo laikas su juo, vieta, kur bus kartu. Visais atvejais turime viską vertinti ir vadovautis protu.

   Būtina žinoti, kad šuo gyvendamas šeimoje be galo didelę įtaką turi vaikų auklėjimui, ypatingai formuojant jo požiūrį į gyvos gamtos dėsnius, jų svarbą mūsų gyvenime, bei kitas žmogiškąsias reikalingas mums savybes. Vien jo buvimas šeimoje jau didelis žingsnis į žmogaus tobulėjimą (čia atskira tema).

   6. Būna, kad po ilgo išsiskyrimo su šeimos nariais ir grįžus jiems, tam tikrom bendravimo sąlygomis, daugiausia pirminiame susitikime, išsiilgęs uodeguotasis gali priminti apie save ,,brukšteldamas" ne liežuviu, bet dantimis. Paaiškinti šią situaciją reikia matyti konkrečius žmogaus, augintinio judesius, aplinką ir kita. Tada galima daryti tikslesnes išvadas. Pradinis atsargumas būtinas.

   7.Visais atvejais žmogus turi gerai pažinti savo augintinį, vertinti kaip gyvūną ir asmenybę, žinoti, kad tai yra  plėšrūnas (kilmė) su kuriuo BŪTINAS TEISINGAS BENDRAVIMAS pagal jo prigimtį, bet ne pagal mūsų norus. Vertinti, kad jis pasiruošęs gyventi kartu su mumis. Ir bus toks, kaip mes jį išsiauklėsime.

   8. Su savo keturkoju šeimos nariu  bendrauti reikia be baimės, pasitikinčiai, drąsiai ir protingai, pastoviai kaupiant bendravimo žinias, mokėti jas pritaikyti konkrečioje situacijoje nenaudojant jėgos ir žiaurumo įgyvendinant savo pagrįstus ir tikslius norus.

   9. Vaikai, kol formuoja savo santykius su augančiu šuniuku, turi būti pastoviai tėvų mokomi ir stebimi. Pasitikėti jų žiniomis- rizikinga. Ne veltui, daugiausia šeimoje nukenčia vaikai.

   10. Būtina žaidimo metu vertinti šuns persekiojimo ir grobio instiktus. Žinoti jų ribą ir jokiu būdu jos neperžengti. Šis supratimas susiformuoja žaidimo metu gerai suprantant savo žaidimo kolegą.

   11.Kadangi šeimoje, kur gyvena augintinis , jis sukuria savo ,,gaujos" hierarchiją, todėl galimas atvejas, kad išskirtinėse situacijose, daugiausia žaidžiant, jis gali neteisingai suprasti žaidimo esmės ir įvertinti ją ,,rimtai" ir ginti savo vedlį. Galimas net skaudus žeidimas. Ir tai turite vertinti.

12. Gerai būtų žinoti, kaip elgesi mama-kalė auklėdama savo vaikus kol jie būna su ja, bet šią galimybę turi  ne visi, kurie augina savo uodeguotąjį. Daug teisingų veiksmų  galime pasimokyti ir iš jos.

   13. ,,Nešioti" galvoje mintį (žinoti), kad šuo ne visada elgsis taip, kaip mes norime.

Norėjosi parašyti trumpą straipsnelį, bet , pasirodo, nėra taip paprasta, nors tikiu, kad ne viską paliečiau šiuo klausimu. Konsultuojant visada atsakau pagal įvykio susidariusią situaciją. O čia paliesta tik, kaip turime pasiruošti ir siekti išvengti skausmingų padarinių, kada šeimoje gyvena keturkojas šeimos narys.

 

Visos autorinės teisės priklauso www.aviganiai.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios statybos