Seniai seniai, daugiau kaip prieš šimtą metų, Vokietijoje gyveno šunys, kurie saugodavo avių bandas. Jie buvo skirtingi pagal ūgį, ausų padėtį, kailio struktūrą bei spalvą, o vienijo juos keli bendri bruožai – greita reakcija, neapsakomas darbštumas ir paklusnumas.
Kas kažkiek laiko, Vokietijos kinologai bei šunų veisėjai iš tos “margaspalvės aviganių genties” bandydavo sukurti vieną, vokišką aviganių veislę, bet šie bandymai visuomet baigdavosi nesėkme. Kol… 1890 m. jaunas rotmistras Maksas fon Štefanicas irgi nusprendė išbandyti savo jėgas kinologijos srityje, sukurti standartą bei jį atitinkančią veislę – vokiečių aviganį. Štefanicas buvo išsilavinęs žmogus, seniai domėjęsis ir nusimanantis apie aviganius. Labiausiai jo susidomėjimą pažadino šių šunų darbštumas, išsivystęs jau daug šimtų metų tarnaujant žmogui.
1899m. Maksas f. Štefanicas su draugu Arturu Mejeriu aplankė mažą parodą Karlsrujoj. Jie pamatė ten šunį, kuris pranoko visus jų įsivaizdavimus apie tai,koks turėtų būti aviganis. Jis buvo vilko dydžio, gelsvai pilkos spalvos, ramiai stovėjo šalia savo šeimininko ir savo vidine jėga bei spinduliuojančiu pasitikėjimu priminė pirmykštį šunį. Draugai dar nebuvo matę tokio tobulo aviganio šuns. Šuns šeimininkas p. Eizelenas paaiškino, kad šuo , kurio vardas Hektoras f. Linkrshainas, nors ir atvestas į parodą , bet yra darbinis, išskirtinių gabumų turintis patinas ir, nepaisant panašumo i vilką, turi įgimtą polinkį tarnauti žmogui. Fon Štefanicas nusipirko Hektorą, parsivežė į savo veislyną Grafrate ir perkrikštijo jį Horandu fon Grafratu (Horand von Grafrath).
Tais pačiais 1899 metais Maksas fon Štefanicas kartu su savo draugu Arturu Mejeriu oficialiai įsteigė Vokiečių aviganių savininkų sąjungą (SV) ir tapo pirmuoju jos prezidentu.
Į pirmąją vokiečių aviganių veislės knygą pirmasis įrašytas Horando fon Grafrato vardas. Būtent šis šuo tapo pagrindu naujai veislei atsirasti – veislei, kuri per fantastiškai trumpą laiką užkariavo visą pasaulį ir iki šiol stebina kinologus tokia žaibiška sėkme. Gal būt šios sėkmės priežastį mes galime rasti “veislės tėvo” – Makso fon Štefanico – žodžiuose apie Horanda fon Grafratą: “ Horandas buvo visų nuostabiausių svajonių įsikūnijimas. Tais laikais jis buvo stambus šuo, 60-61 cm ties ketera, taisyklingo kūno sudėjimo, proporcingas, tvirtas ir stiprus, jo galva – nepriekaištingos formos, nervų sistema – stipri. Puikus buvo ir jo elgesys,kuriame atsispindėjo beribis atsidavimas savo šeimininkui, nuolatinis judrumas ir ryžtas veikti. Jis buvo draugiškas su draugiškais jam žmonėmis, bet ne prisiplakėlis, linksmuolis ir visada įsimylėjęs savo šeimininką . Jis kentėjo nuo nieko neveikimo ir buvo kupinas troškimo dirbti ir kuomet mes su juo pradėdavome kokią nors veiklą, jis iš karto tapdavo klusniu šunimi.
Horand von Grafrath
1909m. čempionu tapo Hetelis f. Ukermarkas (Hettel Uckermark). Nuo šio šuns prasideda nauja šunų veisimo era, kurios bruožas – juodas su įvairių atspalvių rudomis ar gelsvomis laukymėmis kailis. Besidomintys vokiečių aviganiais pastebėjo, kad nors ir įrašytos i standartą,bet beveik sunykusios, kažkada buvusios labai populiarimis vokiečių aviganių spalvos -juoda arba pilka su tamsiu šydu. Vokietijoje pilkus su tamsiu šydu šunis aktyviausiai stengėsi išlaikyti žymus vokiečių aviganių veislynas “f. Arlett”, kuris kiekvienais metais pasaulinėje vokiečių aviganių parodoje, Vokietijoje, veislynų konkurse pristato puikią pilkų su tamsiu šydu šunų grupę.
Apie 1925 m. dėl artimo inbrydingo (kryžminami artimus giminystės ryšius turintys gyvūnai) ir dėka “liaudiškų” simpatijų kuo stambesniems ir didesniems šunims, veislės atstovai tapo didei, kvadrato formos korpuso ir nerangūs. Netekę taisyklingų savo kūno proporcijų šunys prarado judrumą, vikrumą, o tuo pačiu darbingumą bei ištvermę. Štefanicas bei jo bendražygiai laiku pastebėjo šiuos neigiamus veislės pokyčius, todėl jau 1922m. Vokietijoje vokiečių kinologai rengė vokiečių aviganių veislės apžiūras, kuriose buvo apžiūrimi ir griežtai atrenkami kandidatai, tinkami veisimui. Šunys būdavo nuosekliai aprašomi bei pateikiamos rekomendacijos veisimui (šios apžiūros buvo pradžia šiandieninio “kiorungo” Vokietijoje, o taip pat Lietuvos vokiečių aviganių savininkų klubo veislinės apžiūros). Jei Vokietijos vokiečių aviganių veisėjus palygintyme su Anglijos ir Amerikos, tai pastebėtume, kad Vokietijos vokiečių aviganių veisėjai ypatingai disciplinuotai laikėsi šiose apžiūrose pateiktų rekomendacijų ir draudimų, todėl veislės , kuri jau buvo paplitusi visame pasaulyje, atgimimas vėl prasidėjo jostėvynėje – Vokietijoje. Ir šis atgimimas susijęs su patinu, kuriam čempiono titulą fon Štefanicas suteikė 1925m. ir kurio tipas ryškiai skyrėsi nuo ankstesnių čempionų. Jo vardas buvo Klodo f. Boksberg (Klodo v. Boxberg).
Klodo v. Boxberg
Šio, vidutinio ūgio, neįspūdingo, juodas su gelsvu įrudžiu šuns, buvo gražios kūno proporcijos, iškili nugaros linija, tobuli judesiai ir bebaimis charakteris. Jis savyje įkūnijo geriausias veislės savybes , bet nebuvo panašus į ankstesnius čempionus ir pasak Štefanico: “jo nepakartojamas “spaudas” liko ant visų jo palikuonių”.
Pirmą kartą vokiečių aviganių paroda Vokietijoje buvo surengta veislės įkūrimo metais 1899. Nuo to karto kasmet Vokietijoje vykdavo didžiausia pasaulyje šios veislės šunų paroda. Jos nugalėtojams – kalei ir patinui, suteikiamas metų nugalėtojo titulas. Šis renginys labai svarbus viso pasaulio vokiečių aviganių veislės mylėtojams bei specialistams,nes jame atsiskleidžia ir formuojamas vokiečių aviganio idealas, nustatomos tolimesnės veislės vystymo kryptys ir tendencijos.
Pirmosiose parodose teisėjavo pats Maksas fon Štefanicas,kuris turėdamas nepaprastą talentą, dirbdamas parodose sugebėdavo nukreipti teisėjavimą reikiama vaga ir orientuoti jį veislinio darbo kryptimi. Jis žinojo, kad parodos nugalėtojas orientuoja visus veisėjus ir nurodo veisimo kryptis, kadangi, kiekvienas patinas nugalėtojas, per metus gali susilaukti didžiulio pulko palikuonių. Taip Štefanicas galėjo vadovauti veislės vystymui, ją tobulinti bei išvengti galimų klaidų. Greitai Štefanicas parodose pradėjo tikrinti šunų kilmės dokumentus tam, kad išsiaiškintų, kokios teigiamos ir neigiamos savybės yra paveldimos ir kaip jos plinta vėlės kartose. Štefanicas manė,kad teisėjas parodoje turi gerai žinoti veislės principus. Didelį dėmesį visada kreipdavo į temperamentą ir šuns elgesį. Štefanicas niekados nesidomėjo tik šuns išvaizda ir grožiu. Jis manė, kad vokiečių aviganis turi turėti sveiką, teisingų proporcijų kūną, skirtą produktyviam darbui. Elgesio ir darbingumo patikrinimui Štefanicas įvedė paklusnumo testą. Vėliau veislės pagerinimui buvo organizuojamos dresavimo varžybos ir SV įsteigė daugybę prizų už įvairios rūšies tarnybinių užduočių įvykdymą.
Paskutinį kartą vokiečių aviganių pasaulinėje parodoje čempiono titulas buvo suteiktas 1937m., o nuo 1938 m. geriausi šunys, kurie pretenduodavo į čempiono titulą, gaudavo įvertinimą “puikiai – rinktinė klasė” (VA- Vorzüglich-Auslese).
Prasidėjus antram pasauliniam karui SV organizuotos metų parodos vyko tik 1941 ir 1942 m. Karas sunaikino didžiąją dalį Vokietijos veislynų ir padarė didelę žalą vokiečių aviganių veislei. Dauguma geriausių veislės atstovų žuvo ar dingo be žinios. Po karo, 1946m. SV parodos vėl buvo atnaujintos. Tuo metu didžiausią įtaką tolimesniam veislės vystymui turėjo patinas vardu Leksas Presenblutas (Lex Preubenblut, VA 1946m.) ir jo vaikai Rozel , Reina (VA 1946) ir Rolfas (VA 1950, 1951), ypatingai Rolfas (Rolf Osnabrüker Land).
1955 metų parodoje vėl buvo atnaujintas ir suteiktas čempiono titulas, bet rinktinės klasės (VA) sistema išliko. Po ilgos pertraukos pirmuoju čempionu tapo Alfas f. Nordfelzenas (Alf v. Nordfelsen, VA 1954m.,1955m.).
Lex Preubenblut
Penkiasdešimtieji šio šimtmečio metai tapo veislės atgimimo metais po antrojo pasaulinio karo. Veislės tipą formavo Rolfo bei Alfo palikuonys. Šis periodas tęsėsi iki septintojo dešimtmečio pradžios , kai “lydekai paliepus” į veislės areną įžengė trys didieji šio šimtmečio mitai, trys veislės karaliai – Rolfo palikuonys – Kvanto ir Kanto Vinerau (Quanto Wienerau, Canto Wienerau) bei Alfo palikuonis – Mutcas Pelztirfarmas (Mutz Pelztierfarm). Kiekvienas iš jų veislei padovanojo tai, kuo ji gali didžiuotis šiandien: Kvanto-tipą, Kanto- klasę, o Mutcas- ištvermę ir charakterio tvirtumą.
Būtent šie reproduktoriai pradėjo naują veislės vystymo etapą, kurios ypatingas suklestėjimas prasidėjo apie 1982 m., kai Vokiečių aviganių savininkų sąjungos prezidentu tapo Hermanas Martinas – genialus veisėjas, ekspertas ir organizatorius, vieno garsiausių pasaulyje veislyno v. Arminius savininkas. Jis įdiegė ir šiandien galiojantį principą, kad čempionais netampama netikėtai, jie formuojasi ilgus metus, savo, bei savo garsių protėvių puikius duomenis atkartodami savo vaikuose ir vaikų vaikuose. alt
Alf v. Nordfelsen
Todėl ir šiandien, vokiečių aviganių pasaulio čempionatuose Vokietijoje, suaugusių patinų atviros klasės (virš 2-jų metų) varžybos, tai, pirmiausia, reproduktorių varžybos. Jose varžosi ne tik gero sudėjimo ir puikaus temperamento šunys, bet į varžybų areną paskui juos išeina grupė jų vaikų, kurie turi paliudyti jų geras reprodukcines savybes. Šią Hermano Martino, visiškai naują, koncepciją pirmasis įkūnijo vienas geriausių visų laikų veislės reproduktorių, 1984-85 m. čempionas Uranas f. Vildštaigerland (Uran v. Wildschteiger Land). Jo neblėstanti energija ir gyvenimo džiaugsmas leido jam, jau būnant 11 metų ( !!!) amžiaus 1992m. pasaulinėje SV parodoje veislinei apžiūrai pristatyti 9-tą pagal skaičių (absoliutus rekordas) savo palikuonių grupę ir kaip jaunystėje, būnant šios grupės priešakyje patirti visus apžiūros formalumus. Susižavėjusi publika stadione atsistojo ir sukėlė tikras ovacijas šiam nepakartojamam reproduktoriui, kuris buvo naudojamas iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Įkandin Urano, i veislės areną išėjo jo nepakartojamas brolis pagal motinos liniją- Kvando f. Arminius (Quando v. Arminius), 1986-1987m. čempionas, taip pat tapęs pradininku vienos iš stambiausių ir žinomiausių veislės linijų, kuri tęsiasi iki šiol.
Tokia trumpa šimto metų vokiečių aviganių veislės istorija ir teatleidžia man skaitytojai, kuriems gal būt atsibodo ją skaityti, bet šioje istorijoje nuostabu yra tai, kad praėjo šimtas metų, nuo to, kai “veislės tėvas” Maksas fon Štefanicas užregistravo veislės knygoje pirmąjį vokiečių aviganį Horandą f. Grafratą, sukūrė veislės standartą, surengė pirmąją vokiečių aviganių parodą, bet pagrindinė veislės charakteristika liko nepakitusi – veislė sukurta tam, kad tarnautų žmogui laimėje ar nelaimėje, bėdoje ar pavojuje,tai – vienareikšmiškai – darbinis šuo. Taip buvo parašyta standarte prieš šimtą metų, taip liko ir iki šiol.
Uran v. Wildsteiger Land
“Darbinis šuo” tai nereiškia tik sekimą pėdomis, paklusnumą ir apsaugą, nors dažniausiai, būtent tai ir turime omenyje. Tai yra daug platesnė sąvoka ir labai svarbu išlaikyti visą šios veislės pritaikymo sričių spektrą. Apibūdinti vokiečių aviganių veislę galima vienu žodžiu – universali. Į šį žodį telpa viskas: apsauga, sargyba, pėdsekystė, narkotikų paieška, žmonių paieška po griuvėsiais ar sniego lavinomis, aklųjų palyda, avių bandų ganymas arba tiesiog šuo- kompanionas. Bet…”komisarais Reksais” negimstama ir kad ir kaip jums patinka vokiečių aviganis, prieš jį įsigydamas, turite įvertinti savo galimybes. Jeigu jūs mėgstate rytais bėgioti arba ilgai vaikščioti po mišką, eiti į žygius arba važinėti dviračiu, nei vienas kitas šuo netaps jums geresniu kompanionu negu vokiečių aviganis. Jeigu jūs turite pakankamai laiko ir pinigų šuns dresavimui ir mokymui, nei vienas kitas šuo netaps jums geresniu mokiniu, negu vokiečių aviganis. Šios veislės šunį nesunkiai, be ypatingų žinių ir patirties gali išdresiruoti net pradedantis dresuotojas, aišku, jeigu jis turi nors minimalų supratimą apie šuns psichiką ir elgesį sąlygojančius refleksus. Bet jeigu jūs apsikrovęs darbais, o mėgstamiausia jūsų laisvalaikio vieta – ant kušetės prieš televizorių, pamirškite vokiečių aviganį. Belieka, ant kelių pasiguldžius persų katinėlį, “Reksu” džiaugtis ir žavėtis tik televizijos ekrane. Pagal laiko sąnaudas auginant ir prižiūrint šios veislės šuniuką, tai, mano manymu, viena iš daugiausia dėmesio reikalaujančių veislių, teatleidžia man veisėjai už šiuos žodžius.
Lietuvoje veislė, kaip ir dauguma kitų veislių gyvuoja atskirų “išprotėjusių”, kitaip nepavadinsi, entuziastų dėka. Po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje, kaip suverenioje Tarybų socialistinėje respublikoje, buvo auginami ir veisiami, vadinami rytų Europos aviganiai. Veikė tarnybinės šunininkystės klubas prie SDALR. Šiandieną visi kinologai ir veislės specialistai vienbalsiai pripažįsta, kad rytų Europos aviganis yra tas pats vokiečių aviganis, tik sugadintas. Prieš antrąjį pasaulinį karą dauguma vokiečių aviganių buvo atvežami iš Vokietijos, matyt, pas atskirus savininkus buvo jų ir Lietuvoje. Po karo, buvo neigiama viskas , kas kilę iš vakarų, o ypač iš Vokietijos, todėl penkto dešimtmečio pradžioje buvo pradėta kalbėti apie rytų Europos aviganį, kaip apie veislę, žymiai pranašesnę už vokiškąją. Tai buvo dideli ir stambūs šunys. 1964m. TSRS buvo patvirtintas rytų Europos aviganio standartas. Niekas nesigilino į tai, kad rytų Europos aviganių kilmės dokumentuose figūravo seneliai ir proseneliai iš Vokietijos. Veisime buvo laikomasi pagrindinio principo, kad “tarybiniai šunys “ patys didžiausi, stambiausi, darbingiausi, vienu žodžiu, “kiečiausi” pasaulyje. Buvo leidžiama veisti šunis kriptorchus (iki1968m.), turinčius nepilną dantų formulę, baltos, tigrinės ar šiaudų spalvos (iki1974m.), ūgio standartas buvo padidintas net iki 72 cm. !!! Taigi, vokiečių aviganiai iš TSRS, o tuo pačiu ir iš Lietuvos buvo išgyvendinti. O jeigu koks nors nesusipratėlis – antitarybiškai nusiteikęs elementas ir atsiveždavo kokį nors vokišką aviganio variantą, jis buvo griežtai brokuojamas parodose, kaip netinkamas veisimui ir nė iš tolo neprilygstantis “tėvyniniam”. Ir tik apie 1970m. vokiečių aviganių veislė, per Demokratinę Vokietiją, po truputį pradėjo grįžti į prarastą po karo teritoriją. Pirmieji stambiausi centrai susikūrė Ukrainoje – Dniepropetrovske, Estijoje, Sankt-Peterburge. Lietuvoje ši veislė pasirodė 1989-1990m. (tik !), kai į Lietuvą iš Ukrainos buvo atvežti pirmieji grynaveisliai vokiečių aviganiai. 1991m. N.Volkova ir L.Suražinskienė Vilniuje suorganizavo pirmąją specializuotą vokiečių aviganių parodą. Joje dalyvavo apie 130 įvairaus amžiaus vokiečių aviganių. Buvo pakviesti ekspertai iš Estijos, atviros klasės šunims (virš 2m.) atliekamas psichikos testas. Vėliau specializuotos parodos atsinaujino 1995m. Kaune, o 1996m. įsikūrus Vokiečių aviganių savininkų klubui, jos tapo tradicinės ir kasmet vyksta paskutinį gegužės savaitgalį, Jonavos arba Marijampolės stadionuose. Jose teisėjauja žinomiausi SV ekspertai iš Vokietijos. Nueitas neilgas veislės atgaivinimo Lietuvoje kelias. Žingsnis po žingsnio judama į priekį ir tik veisėjai žino, koks tai sunkus ir nedėkingas darbas, kaip trūksta žinių ir informacijos apie selekcijos ir zootechnikos dėsnius, kaip sunku priartėti prie išsvajotųjų idealų. Kartais atrodo, kad viskas stovi vietoje, bet … prisimeni Lietuvos šunų 2005-2006 m. specializuotų parodų Lenkijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje puikius pasirodymus ir pagalvoji, kad kažkada mes galėdavome tik pasvajoti apie tokius Lietuvos šunų pasiektus rezultatus. Galų gale ir šunų savininkai atvedę į parodą šunis pradeda suprasti, kad vokiečių aviganio grožis – tai puiki fizinė kondicija, temperamentas, veržlumas judant, bei puikus šuns ir vedlio tarpusavio ryšys.