Tėvai kartais klysta pildydami vaikų užgaidas – leidžia jiems įsigyti šunį. Vaikų norai greitai keičiasi, tad išblėsus užgaidai, rūpesčiai gula ant tėvų pečių, o vaikai lieka stebėtojais. Kaip nesuklysti ir nepakenkti vaikams, nes jų meilė gyvūnams, pasirengimas juos auginti gali būti ir rimti.
Ką daryti jei vaikas prašo šuns?
- Neskubėkite. Gerai apgalvokite, kokios veislės šunį įsigyti, ar namuose jam bus sudarytos tinkamos sąlygos, ar vaikai sugebės susitvarkyti su naujuoju įnamiu. Vaikų ketinimai gali būti momentiniai – pažiūrėjus gerą filmą apie šunis.
- Stebėkite ir analizuokite. Atkreipkite dėmesį, ar vaikai tankiai kalba apie šunis, ar domisi nuosekliai. Ar kaupia informaciją, naršo internete, ieško šunų iliustracijų periodiniuose leidiniuose, draugauja su šunis turinčiais vaikais, ar namuose dalijasi išgyvenimais, patirtais bendraujant su šunimis, ar tankiai ir noriai kalba apie juos, o pradėjus kalbą jums, kaip reaguoja. Atkreipkite dėmesį į vaikų elgesį, kai kalbate apie šunis, pasakojate apie savo patirtį. Kaip tuomet reaguoja vaikai? Ar noriai įsitraukia į pokalbį? Kaip reiškia savo emocijas? Pasivaikščiojimų metu stebėkite, kaip jūsų atžala reaguoja į praeivius su šunimis.
- Nedalykite pažadų. Nežadėkite šuns, kol neįsitikinsite tvirtais vaiko ketinimais. Įvertinkite ir tai, kad paaugęs vaikas paliks namus, išvažiuos studijuoti arba pradės darbo karjerą – ar laikysite jo šunį? Šunys išgyvena 10 – 16 metų, jie prisiriša prie artimųjų, išgyvena dėl šeimininkų pasikeitimo. Be to kažkam teks prižiūrėti karšinčių – ar vaikas pasirengęs ir šiam etapui?
- Tarkitės su pedagogais. Pravartu pasikalbėti mokykloje su vaikų gamtos mokytoja arba auklėtoja ir daugiau sužinoti apie jų požiūrį į gyvūnus. Galima paprašyti pedagogų, kad duotų vaikui kokį nors įpareigojimą (surengti gyvūnų šventę, parašyti projektą ir pan.).
- Neįgnoruokite vaikų prašymų. Vaikų norai sukelia ne vien rūpesčių ir nepatogumų, bet atneša ir džiaugsmų, praturtina mūsų gyvenimą. Surenkite šeimos šventę – apsilankykite šunų parodoje, varžybose, dresūros aikštelėje, kad vaikas ilgiau pabūtų kinologų bendrijoje.
- Blogas patarėjas – abejingumas bei nepasitikėjimas savo šeimos nariais. Už teisingą mūsų poelgį vaikai išliks dėkingi visą gyvenimą. Be to tikiu, kad genetiškai paveldime ir pomėgius. Ugdydami vaikų norus „žvilgtelėkime“ į savo tėvų, senelių gyvenimą – dauguma jų turėjo naminių gyvūnų. Tai palengvins jūsų apsisprendimą.
Bendraujant su žmonėmis, ne kartą teko išgirsti: „kaip gaila, kad vaikystėje tėvai draudė laikyti šunį arba kokį nora kitą augintinį. Dabar daugiau žinočiau apie šunų prigimtį, būtų lengviau bendrauti, daryčiau mažiau klaidų“. Galbūt toje šeimoje nė nebuvo sąlygų laikyti augintinį, gal tėvai nekreipė dėmesio į vaikų norus. O gal tėvai suprato, kad tai per didelė atsakomybė jų atžalai.
Kaip ten bebūtų, tėvų atsakomybė išties didelė
Tačiau nepamirškime ir to fakto, kad per augintinius skiepijame vaikų širdelėse šventus dalykus: artimo meilę, atjautą, pareigingumą, dorą ir kitką, be ko neįmanomas žmogaus gyvenimas.
Kinologas Kęstas Petrauskas
2005/8(64) Didysis ŠUO IR JO DRAUGAI
