Kad augintinis nebūtų baikštus

Visi gamtoje egzistuojantys gyviai turi atsargumo jausmą. Ne išimtis ir mūsų artimiausias draugas šuo. Tačiau neteisingas požiūris ar neteisingas elgesys su juo, įgimtas atsargumas gali būti paverstas bailumu.

Kad šuo nebūtų baikštus:

Visų pirma turi būti vykdoma TEISINGA IR SAVALAIKĖ SOCIALIZACIJA, kuri pradedama gimus šuniukui ir praktiškai tęsiasi visą jo gyvenimą. Ji prasideda nuo bendravimo su artimiausiu jam žmogumi- vedliu (veisėju), mama, lizde esančiu kolektyvu, palaipsniui įsisavinant kuo įvairesnę aplinką, ir joje vykstančius naturalius ir dirbtinus reiškinius, o kai kada ir specialiai sudarančias (specialiose tarnybose ar būsimai nestandartinei aplinkai) tam tikras sąlygas.

Būtina vertinti šuniuko amžių, jo imlumą aplinkai ir reiškiniams, teisingai tai įsisavinti. Į tas pačias sąlygas kiekvienas šuniukas reaguos skirtingai. Didelę reikšmę turės, koks ryšys yra tarp augintinio ir vedlio. Kada šuniukui pradeda reikštis baimė, atsiranda, vadinkime, pavojaus šaltinis, jo emocinėje būsenoje pasireiškia nerimas. Tai pirmas signalas mums, kad turime priimti teisingą sprendimą, ieškoti būdą pavojui išvengti. Jei nesugebėsime teisingai elgtis šuniuko atžvilgiu, jam gali pasireikšti, priklausomai nuo situacijos: sprukimas, pasimetimas ar apsauginė agresija. Todėl šuniuką (šunį) turime teisingai tvardyti.

Kad mūsų palydovas nebūtų baigštus, socializuojant turime:

  • Pastoviai, nepriklausomai nuo amžiaus, daug bendrauti su juo.
  • Supažindinti su kuo įvairesne aplinka ir reiškiniais, sąlygomis.
  • Pažinti ir suprasti savo augintinio psichinę būseną, ją teisingai vertinti, laiku ateiti į pagalbą.
  • Išnaudoti aplinką ne vien prie jos pripratinant, bet joje ir mokant (dresuojant), o , kartais tai būna , kaip priemonė ,,nukrauti“ nuo įtampos savo palydovą.
  • Žinoti, kad ne vien aplinka formuoja šuns teisingą emocijų išraišką, bet ir bendravimas su gyvąja aplinka (gentainiais, žmonėmis, kitais gyvūnais ir paukščiais), kur turi būti siekiama palaipsniui ir iki galo, kol jis įvertins su pasitikėjimu ir teisinga tam išraiška.
  • Prisilaikyti taisyklės, kad pasitikėjimas pasiekiamas įvairiapusišku bendravimu.

Antra, TEISINGAS PSICHOLOGINIS BENDRAVIMAS su augintiniu:

 

  • Būtina įdomi, šuniukui (šuniui) organizuota (protinė ir fizinė) veikla per žaidimą ir suprantama mūsų partneriui.
  • Negali jis ištisai būti ,,sukaustytas“, turi turėti ir pakankamai laisvės, kuri suteiks savarankiškumą, bei judesio laisvę atsipalaiduoti.
  • Neperkrauti fiziškai ir psichologiškai, kas išvargina šuns nervų sistemą, gali tapti dirglus ir neteisingai valdyti savo dar nesusiformavusias emocijas.

Turime ir patys teisingai reikšti savo neigiamas emocijas jo atžvilgiu: būti nepatenkintais, rėkti ir kalbėti pakeltu tonu ar su vidine įtampa, ilgai laikyti nubaudus savo partnerį, santykiuose sugebėti iš vidinės įtampos pereiti į normalią būseną. Būnant tarp žmonių, kada bendraujame ir dalyvauja šuo, taktiškai elgtis, nes visą tai stebi ir jaučia mūsų palydovas, kas turi įtakos formuojant jo vidinį pasaulį.

Didelę reikšmę turi šeimos narių ir aplinkinių žmonių teisingas bendravimas, ypatingai pradžioje, kada šuniukas pradeda pažinti ir formuoti savo santykius su žmogumi. Čia klaidų daryti negalima.

  • Neteisingai parinktas ir prievarta perteikiamas dresūros metodas, ir mokymas (dresavimas) gali gniuždyti jo psichinę būseną.
  • Prisilaikyti taisyklės, kad tik teisingas mūsų ir aplinkinių žmonių elgesys: nepakeičiamas pagalbininkas ugdant tvirtos psichikos augintinį.

Trečia, didelę įtaką formuojant augintinį turi ir PER GRIEŽTAS FIZINIŲ BAUSMIŲ NAUDOJIMAS.

Esu įsitikinęs, kad sau mažąjį draugą galima pilnai pasiruošti gyvenimui išvengus fizinių bausmių. Reikia žinoti, kad net vieną kartą ir neteisingai panaudojus fizinę bausmę savo palydovą suluošinti galime visam gyvenimui. Kaip ten bebūtų, bet to geriau atsisakyti, nes mūsų bendražygis labai greitai mus perpranta ir neteisingas baudimas yra daugiau žalingas, nei naudingas.

  • Kartais fizinį skausmą sukelti galima ir dresavimo metu naudojant neteisingą inventorių. Jo poveikis tikrai bus daugiau neigiamas , nes keliamas skausmas turi prievartos atspindį, o tai jau blogai.
  • Prisiminti, kad bet kokia prievarta ar žiaurumas neleistini: daro šunį nepasitikinčiu savimi, sužalotu, baikščiu.

Ketvirta, reikia orentuotis šuniuko (šuns) AMŽIAUS TARPSNYJE, kaip pasireiškia jo elgesys, žinoti, kas tuo metu slypi jo viduje.

Šią išraišką pateikia pats augintinis, reikia tik sugebėti ją suprasti. Būna momentai, kada jis būna jautresnis, atsargesnis, kai kas tai laiko bailumu, tada atitinkamai turime elgtis ir mes. Bet tai nėra kritiniai momentai. Vokiečių aviganio šiuo atžvilgiu laikomas periodas būna: tarp 8-10 savaitės, 6-14 mėn. Bet tai ne taisyklė, nes didelę įtaką jam turės prieš tai vykdoma socializacija, jo imlumas aplinkai, reiškiniams, kokią padėtį jis (hierarchijoje) užėmė lizde, mūsų elgesys su juo konkrečioje situacijoje, aišku, prigimtis, vystymosi eiga ir kita.

Nereikia pamiršti, kad yra veislių, kurios atsargios išlieka visą gyvenimą, bet tai ne bailus šuo. Bailus ar atsargus šuo visai skirtingos sąvokos. Tarp jų lygybė negalima. Kas palaikys vilką bailiu, bet atsargiu – taip?