Beveik visi auginantys šunį esame patyrę, kada mūsų bendrakeleivis palieka namus (kiemą, butą) ar taip pasivaikščiojimo metu pradingsta ,,neatsiklausęs“. Kas skatina jį tai padaryti? Kaip reikia elgtis, kad to išvengtume?
Išskirčiau kelis faktorius, kurie tai skatina:
1. Prigimtiniai, vadinkime, vidiniai jo norai.
2. Išorinės aplinkos poveikis.
3. Abiejų šių poveikių suma.
Kiekviena veislė turi daugiai ar mažiau ryškiau išreikštus savo prigimtinius veislei charakterio bruožus. Medžiokliniams daugiau reikšis medžiotojo instinktai, tarnybiniam- darbiniai vyraujantys bruožai ir t. t. Todėl ir namus jis palikti gali su skirtinga savo ,,nuomone“, kurios ir priežastis gali būti skirtinga. Tačiau gali būti ir visus šunis vyraujanti priežastis, nes jis – šuo: didelis ar mažas, nepriklausomai nuo paskirties, amžiaus, socializacijos lygio, išmokymo (išdresavimo) ir kita. Todėl, nepriklausomai nuo to, jis vis tiek gali atlikti mums nepageidaujamą ,,darbą“ ir palikti namus ar ,,išsiveržti“ į laisvę palikęs savo dvikojį draugą.
Žinome, kad mūsų keturkojo ,,kompiuteryje įrašyta“ ne tik saugoti mus ir teritoriją, kurioje jis gyvena, padėti medžioklėje, bet ją ir plėsti, siekiant pažymėti (šlapumu) ir taip užkariauti (vilkai) kuo didesnius sau plotus. Be to dar jam įdomu, kas juose darosi. Jei dar ,,atkeliauja“ nežinomi ir jo ,,kompiuteryje“ nesantys kvapai (ypatingai) ar neaiškūs, negirdėti sklindantys ir dominantys garsai, kaip galima praleisti progą su jais susipažinti: tai pirmyn į pažinčių pasaulį (smalsumas). Tai vienas iš faktorių (priežasčių), kuris domina mūsų keturkojį ir pasitaikius progai pasprukti ir jis atliks momentaliai. Tai prigimtinė jos trauka. Ir dar, kada patinai pajunta rujojančias kales: ,,stabdžiai“ taip pat nepadės nugalėti šį stiprų gamtos šauksmą. Prie jų galima priskirti ir norą ,,maskuoti“ savo kvapą. Turėjau veislyne šunų, kurie nutaikę progą pasprukdavo, o po trumpo laiko grįždavo tokie ,,švarūs“ , kad pats turėdavau bėgti nuo jų ir ieškoti vandens šaltinio, kad švariems grįžti į namus. Tai taip pat savitas, kad ir laikinas, bet laisvės troškimas, kuris skatina palikti mus, kad ir pasivaikščiojimo metu. O , radus laukinio gyvūno pėdsaką ,(medžiokliniai) ,,supurtina“ visą jo ,,valdymo sistemą“ ir čia jau ir šeimininkas nebereikalingas- pirmyn paskui grobį… Na, o tragiškiausia, kada pro nosį prabėga grobis. Tai gyvūno stichija ir visi mokslai nueis niekais, nes tada atsiranda ,,garbės reikalas“, kas kurį, o jau šeimininkas lieki už durų- palauksi, kol mes išsiaiškinsime ,,savo reikalus“.
Visada reikia prisiminti, kad nesvarbu veislė, augintinis pabėgti gali, bet su grįžimu į namus ar į vietą iš kurios pasitraukė bus problema. Paprastai būna, kad mes daugiau jo ieškome, nei jis mus randa. Tam jį reikia ruošti. Kad ir įvairių švenčių ar pramogų metu, kada sukeliami augintiniams nemalonūs ir neįprastiniai ar netikėti garsai, jų gausa, stiprumas ir įvairumas: kur šuo pasimeta ir dėl jų poveikio pabėga. Čia reikalinga teisinga mūsų pagalba ir elgesys, kad tokioje situacijoje jis nepasimestų ir naudotųsi ja. Tai turime sukurti mes.
Yra ypatingai išoriškai patrauklių veislių, kurios labai savarankiškos, bet ,tik pasitaikius progai, paliks namus , o apie grįžimą į juos neturi visai ,,traukos“. Todėl planuojant įsigyti auginti tokį atstovą būtina vertinti savo galimybes ir jo charakterio bruožus. Ypatingai, kada ,,vaikomės“ mados, o visą kitą atmetame.
Laisvės troškimo bruožą, savarankiškumą, nepriklausomumą, veržlumą į nesuprantamus garsus ir esančius kvapus , smalsumą turi kiekvienos šunų veislės atstovas, bet reikia nepamiršti, kad ir tų pojūčių formavimui ir praktiškam įgyvendinimui didelę įtaką turi auklėjimas, socializacija, gyvenimo būdas, aplinkos sąlygos, šuns darbo paskirtis, laikymo sąlygos, dienos rėžimas, užimtumas, ir kita. Kad paruošti socialų sau palydovą, turime įdėti nemažai darbo, žinių, vertingo atsidavimo.
O dabar – SVARBIAUSIA
Visgi, kaip mums elgtis, kad išvengtume tos ,,bėdos“ (pabėgimo).
Visų pirmą labai gerai reikia pažinti savo keturkojį draugą. Žinoti veislės charakteringus (kiekviena veislė turi savo išskirtinius vyraujančius būdingus) bruožus. Kai kurių savybių pakeisti nepadės nei teisingai vykdoma socializacija, auklėjimas, dresavimas: vis tiek ,,Motina gamta pakvies padaryti nusižengimą“. Todėl įsigyjant mažąjį keturkojį būtina į tai atkreipti dėmesį: įvertinti galimus nepalankius mums atvejus, žinoti, kaip ir kada gali jie pasireikšti.
Neįkainuojamą įtaką turi šuniuko gyvenimas veislyne, kur nuo mažumės jam nebūtų slopinami prigimtiniai instinktai: prieraišumas žmogui, bendravimas su juo, laisvės supratimas ir teisingas jos ribojimas, trauka prie vedlio, būtinas savarankiškumo ugdymas, pasitikėjimas savimi, mokymas vertinti esamą ir netikėtą situaciją be panikos, o ramiai iš pradžių su vedlio pagalba, pereinant į savarankiškus teisingus sprendimus, ir kita. Šitą turi žinoti veisėjas ir atlikti sunkų žinių reikalaujantį darbą. O jo teisinga tąsa turi būti vykdoma tolimesniame gyvenime, kol jis susiformuos kaip stipri asmenybė. Aišku, tai labai plati tema, nes veislių daug ir skirtingų. Žmogus-vedlys taip pat su savo skirtingu žinių bagažu ir įsigijimo turinių, todėl ir taisyklės bus skirtingos, o jų atspindys bus mūsų palydovas šuo. Tačiau, kad ir teisingai augintas bus veislyne mažylis, bet būdamas kitoje aplinkoje gali tapti ne tokiu ,,geru“. Tolimesnį jį suformuos nauji namai ir jos aplinka su žmogaus pagalba.
Ypatingai reikšminga teisingam šuns valdyme turi pasikvietimo pas save komanda (,,Pas mane“, ,,Ateik“, ,,Čia“). Tai PAGRINDINĖ ir BŪTINIAUSIA šuns valdymo komanda. Be jos ,,nė žingsnio“. Kada aš pradedu ruošti šunis, kur bus naudojama šuns agresija: be ištestavimo ar jis tam pasiruošęs (subrendęs) ir, jei jo psichinės savybės leidžia- antras žingsnis yra šios komandos vykdymas. Ir be jos teisingo (net apsunkintomis sąlygomis) besąlygiško vykdymo nepradedu specialaus ruošimo, o pasiūlau savo pagalbą išmokyti teisingai vykdyti ją. Ne pro šalį ir stabdymo (,,Stok“, griežtesnė ,,Kur“) komandų, kaip papildomų vykdymas. Ateityje tai pravers. Ir tai dresuojama nuo mažens. Jas turi vykdyti be priekaištų (nesant dirgikliui), kur jam augant apsunkinamos komandų vykdymo sąlygos. Be to aš naudoju, kada augintinis stengiasi nutolti toliau nuo manęs, riboju ir išlaikau atstumą šalia savęs. Šį ryši privalu išlaikyti, ypatingai, jei jis bus ruošiamas asmens apsaugai. Ir, aišku, ne vien dėl to.
Taip pat didelę įtaką turi vedlio elgesys įvairiose situacijose. Jo numatomo elgesio situacijų vertinimas, savitas pastabumas aplinkai ir numatymas galimo poelgio pasikeitimo savo draugelio ir nepageidautiniems veiksmams užbėgimą ,,už akių“. Suabejojai: nepaleisk jo nuo pavadėlio ar nedelsdamas pasikviesk pas save (jei palaidas).
Didelę reikšmę turi teisingas šuns ruošimas tarnyboms. Čia klaidų daryti negalima. Kad ir kokią naudosite mokymo (dresavimo) metodiką, visada reikia žinoti, kad mūsų pagalbininkas, kaip ten bebūtų, yra ,,gyvas ginklas“, kuris ,,iššauti“ gali gana netikėtinose situacijose. O situacijų gyvenime būna įvairiausių. O, svarbiausia, kad pabėgęs jis nebūtų agresyvus žmonių ar kitų gyvūnų atžvilgiu. Pavojingi instinktai gali pasireikšti gana netikėtai, nes šią situaciją jis vertina pats be mūsų pagalbos.
Priklausomai nuo gyvenimo aplinkos, ne tik kiemo ar nuosavos didesnės teritorijos, mūsų palydovas turi gerai pažinti ir artimas vietoves. Tai liečia, kada šuo laikomas vienkiemyje ar tolimesnėje gyvenvietėje nuo miesto. Tą padės padaryti pasivaikščiojimai bei kelionės su dviračiu. Šuo puikiai sugeba įsisavinti ir vertinti aplinką, susiorientuoti esamoje vietovėje nuo namų. Bet tam reikia jį paruošti. Ne veltui medžiokliniai šunys nuo mažų dienų turi būti pratinami prie jo medžiojimo plotų.
Nepriklausomai nuo veislės, labai teisinga, kada augintinis išmokomas sekti savo šeimininko pėdomis. Tas tankiai praverčia, kada būname gamtoje, o augintinis gavęs pabėgioti ,nuklysta nuo žmogaus (grybaujant, uogaujant ar taip ilsintis). Naudinga ir pasiruošti jį pasikviesti ir ne vien šaukimo komanda, bet švilpimu ar trimitu. Šie garsai plinta toliau, todėl ir iš tolimesnio atstumo mūsų paklydėlis ras kryptį grįžti prie savo šeimininko. Žinoma, to jį reikia išmokyti.
Prigimtį pakeisti beveik neįmanoma, bet ryšį su augintiniu, bei reikalingų komandų vykdymą išmokyti reikia ir būtina. Tas pasiekiama.
Labai naudinga, kada pasivaikščiojimo metu įvairiose vietovėse jis gauna protinį ir fizinį krūvį su elementais surištais artimu bendravimu. Ir galima pasiekti tokį lygį, kad vedlys svarbiausia nei kiti pašaliniai dirgikliai. Tas būtina specialiose tarnybose. Bet pravartu ir kasdieniniame gyvenime bendraujant su savo draugeliu.
Kad šuo nepabėgtų iš kiemo, tam: turi būti aukšta ir teisingai įrengta tvora, kad po jos negalėtų pasikasti augintinis, teisingas išvedimas iš kiemo išeinant pasivaikščioti, šuo nemokomas iš kiemo pusės peršokti tvoros, paruoštas (išmokytas), kad net esant atviriems vartams ar varteliams pro juos nepaliktų namų. Tas pats ir gyvenantiems mieste: atsivėrus buto durims.
Esu priešiškas prieš naudojamas technines priemones šunų dresūroje. Nieko prieš dėl šuns sekimo įrangos medžioklės metu (ji pateisinama medžioklėje). Bet teritorijos apribojimo poveikio įtaisai, dresavimo kitos techninės priemonės, ar panašiai. Skaitau, kad jomis pasinaudoti galima, bet tam reikalinga teisinga patirtis, teisingas ir savalaikis vertinimo poveikis į gyvą organizmą. Žinojimas tolimesnių pasekmių, bei žalojimą, kaip jos gali paveikti artimiausią keturkojį draugą, ir kita. Kas norime, kad mūsų vaikas už menkiausią mums jo neteisingą poelgį, o gal mums jo neteisingai supratus, gautų ,,elektrinį impulsą“. Augintinį galima išdresuoti ir be jų.
ŠUO BE PRIEŽASTIES NEPABĖGA. KAD TO NEBŪTŲ TURIME TAI SUPRASTI, ĮVERTINTI IR UŽKIRSTI TAM KELIĄ. VISĄ TAI MŪSŲ RANKOSE.
