Smalsumas yra vidinis šuns aktyvumas, noras ką nors sužinoti, skatinantis jo tiriamąją veiklą.
Jo skatinamas mūsų keturkojis palydovas gali: įveikti sudėtingas kliūtis, iškęsti skausmą, nepaisyti baimės, tvirčiau ir greičiau įsisavinti jam nepažįstamus reiškinius, geriau socializuotis naujovėms. Smalsumą paprastai kelia aplinkos neįprastumas, naujovės bei įvairumas, kuris ir skatina jos pažinimui.
Per smalsumą, kuris mūsų uodeguotajam draugui yra įgimtas, stiprinamas ir pasitikėjimas savimi.
Per jį tobulėja augintinio savarankiškumas ir tvirtumas suprantant jam reiškinio savitumą, jo pobūdį, o kai kada ir paskirtį.
Smalsumas-gera prigimtinė savybė, todėl mums reikia ją vertinti,suprasti šį šuns elgesio bruožą, mokėti įžvelgti į jo esmę.
Reikia žinoti, kad šiame procese dalyvauja visi pojūčiai: uostymas, klausymąsis, stebėjimas, lytėjimas, ragavimas.
Jį augintinis įvertins savaip, gal mums ir ne visai suprantamu matymu ir suvokimu. Jo lygį suvoks ir įsisąmonins tik jis, tai nuo mūsų nepriklausys.
Savo domėjimąsi šuo kartais ilgai tirinėja, sugaišdamas, kol supras reiškinio esmę savaip, todėl turime būti kantriais ir duoti jam šį procesą atlikti iki galo: netrukdykime jam.
Žinokime, kad čia yra šuns veikla, kuri jam reikalinga ir būtina, o mes galime to nesuprasti ir neskirti tam laiko.
Geriau, kad šioje veikloje, jei valdomas jūsų palydovas ir leidžia sąlygos, būtų paleistas nuo pavadėlio-jausis užtikrinčiau ir laisviau, taip bus patogiau ir jam. Tačiau šis procesas vyksta nepriklausomai, kokioje aplinkoje ir kokioje būsenoje yra mūsų nekalbantis draugas.
Vertinkime, kaip savitą šuns savarankiškumo pamoką, kurios pasekmės pasireikš ne iš karto, o gal jų net nepastebėsime, bet ,,likučiai“ liks jam naudingi ir reikalingi.
Šis paaiškinimas ,,gimė“ bendravimo metu pasidomėjus šia tema vienam iš šuns augintojų.
