Straipsnelį pradėsiu trumpu anekdotu:
– Ar ištinka infarktas šunis?
– Taip, jeigu jiems sudaromos žmogaus gyvenimo sąlygos.
Rodos šiuose dviejuose sakiniuose viskas pasakyta. Remsiuosi daugiau tarnybinių šunų gyvenimu, nes, manau, jiems lepinimas yra ypatingai žalingas. Aišku, bendravimo nereikia painioti su lepinimu. Teisingas bendravimas- būtinas, lepinimas-ne.
Galiu klysti, bet man atrodo, kad šuns lepinimas prasideda dėl žinių stokos apie mūsų mažajį draugą. Jį sugretiname su mažais vaikais, manydami, kad reikalingas toks pat dėmesys, kaip ir jam. Nesuprasdami, kad tai visai kitas gyvis, kurio gyvenimo dėsniai skiriasi nuo žmogaus. Reikalingas kitoks auklėjimas, priežiūra, mokymas (dresavimas), kiti jo aplinkos gamtos reiškinių ir dėsnių supratimo procesai, kitos jo protinės ir fizinės galimybės, jų vertinimas ir įsisavinimas. Nesuprasdami, kad norėdami gero savo palydovui, lepindami jį žalojame.
Per ilgą savo bendravimą su žmonėmis, mačiau jų padarytą žalą taip mylimam savo palydovui ir skaudžiausia, kad to net nesuprasdami. Kadangi nenoriu ir nemėgstu rašyti apie žmonių netinkamus darbus mūsų keturkojo atžvilgiu, apibudinsiu bendromis sąvokomis.
- Viena būtų, kad būsimas šuns augintojas nesukaupia žinių apie jų teisingą įsigijimą, ypatingai reikalingai paskirčiai ir nori, kad augintinis būtų universalas.
- Antra, silpnai žino augintinio bendravimo taisykles ne tik nuo pirmų įsigijimo, parsivežus į namus, dienų, bet ir viso auginimo laikotarpiu, kol suformuoja sau draugą ir pagalbininką.
- Trečia, vadovaujasi ne specialisto patarimais, bet savo, kurie dažnai būna klaidingi ir ne viską įžvelgiantys taip reikalinga patirtimi. Į patarimus reaguoja nepatikliai ir nedėmesingai, prieštaraujančiai. Daugelis neteisingai įvertina gal ir grubaus mechaninio dresavimo griežtesnio elemento mokymo metodus, kurie kai kuriais atvejais būna būtini.
- Ketvirta, neteisingai supranta ir vertina, kad šuo kaip žmogus, turi suprasti mūsų kalbą ir vykdyti komandas, o taisyklė paprasta, kad tik dresavimu (mokymu) visą tai pasiekiama.
- Penkta, daug klaidų padaroma, kada augintinis gyvena kartu patalpoje: jau čia, tai tikrai reikalingas teisingas jo auklėjimas, nes jam išlepti ir tapti ,,žmogumi“ yra visos sąlygos. Mintis, kad ir jam taip pat reikia kaip ir mums, čia netinka.
- Šešta, daug lemia auginimo metodikos veislei žinojimas, laiko stoka, kuri turi būti skiriama savo nekalbančiam draugui. Neproduktyvus bendravimas, norėjimas, kad jis būtų kuo ramesnis, na, tegu ,,sau daro ką nori“, o tai jau kelias į lepinimą.
- Septinta, kartais, kad ir geras žinovo patarimas nueina niekais, jei jį nepilnai įvertinę ar supratę darome savaip. Taip gali gautis net žalojimas ar lepinimo sustiprinimas.
- Aštunta, nepilnas šuns pažinimas, kad jis gali daug: būti dėmesingas žmogui, turėti savo vietą ir padėtį šeimoje, būti tikru šeimos nariu be blogų ydų, tačiau jas turi formuoti žmogus. O tai pasiekiama tikrai nesunkiai, reikia žinių, noro ir rezultatas bus.
- Devinta, žinoti, kad sužmogindami šunį, mes jį prarandane, o iš tarnybinio gero pagalbininko gauname menkavertį žaisliuką.
- Dešimta, pastebėjau, kad šuns auklėtojas prisiklauso įvairių kitų augintojų ,,žinių“ ir, neįvertinęs ar tinka jo bičiuliui, taiko savo palydovui, nesuprasdamas, kad visai jos netinkamos, net žalingos, vedančios į jo lepinimą.
- Vienuolikta, kai kada trūksta ir paties šeimininko pasitikėjimo savo jėgomis ar abejingumas savo mažajam draugui.
Gražus ir pamokinantis pavyzdys, kada tarnaujantis specialiose tarnybose (pasienis, muitinė, policija, sauga) kinologai laiko savo tarnybos pagalbininkus namuose (ne tarnybos metu). Taip jie gauna pilnavertį gyvenimą, kuriame lepinimo nėra.
Čia paliečiau tarnybinių šunų gyvenimą, tačiau žmonės įsigija sau keturkojį draugą širdies malonumui ir bendravimui, o čia jie yra savo gyvenimo kūrėjai, ir niekas jiems nepasakys, kaip bendrauti tarpusavyje, tai jų draugystės reikalas.
APIBENDRINANTIS patarimas
Žmogus turi teisę turėti sau mažajį draugą. Tik jų bendravimas neturi būti žalingas abiejų santykiams ir aplinkai bei kitiems žmonėms ir gyvūnams. Ir tai nepriklauso ar jis yra išlepęs ar ne. Svarbu, kad abu būtų laimingi savo gyvenimu.
Sakoma, kad pažiūrėk į šunį ir suprasi koks yra jo šeimininkas. Šiuose žodžiuose yra tikra tiesa.
